Pusantros mano tėvo žiemos
Audinių, baltinių, sumaišytų
Vakarinių speigų pajūriuos,
Ir monetų baltpaltėj kalykloj.

Riešas spaudžiamas lyg vyturys,
Per anksti glamonėjamas ryto.
Šiandien liečia vargonai ausis,
O rytoj teks po marmuru lįsti.

Liks viena mano tėvo žiema,
Purvina ir menka tarsi lęšis,
Apkabintas tamsiausia širma,
Nes per jį net uolos neberegim.

Nes per jį susiglamžo vaizdai
Ir išlūžta ilgiausiai kas spindi.
Tėvo žiemos kaip žmonos ilgai
Vis marinasi geldoj išminčiais.

Jau kaip duota, išausta aklai
Nebe metai, ne keičiamos lovos.
Žiemos baigias, kartojas orai,
Subrandindami senstantį povą.