Supas snaigės aukštai daug lengvesnės už vakaro tylą,
Užsakytos baltąsias šventes susapnuotį nakčia,
O tos vaikiškos akys sekioja nepaprastai gilios,
Nes jos žino, jos laukia, jos tiki ir džiaugias slapčia.

Subanguoja eglutės šaka vos palietus jų pirštams,
Žarsto gėrį blizgus, pakabintas dėl grožio lietus.
Gera gera dabar, kol nežino – stebuklai numiršta,
Kai į veidą kas drebia lyg purviną gniūžtę metus...

Kartais būna, kad rauda palaukėj toks vienišas langas,
Prisiminęs vaikystėj sapnuotas tikras Kalėdas –
Trapų laiką prasmingą, kai naiviai ir vaikiškai laukei
Tos nakties reginių, kai net šunys prie kojų kalbės.