Žiemos kailiniai suplyšo:
kur ne kur sniego lopas mėtosi,
ten, kur gulėjo pusnys –
sniegas, kaip cukrus ant torto.
Baltus žiedus snieguolių –
kažkas subėrė krūvomis darželiuose,
o žibuoklių mėlynus tiltus
Pavasaris pastatė pamiškėse.
Nusviedusi šalin nesėkmes,
išeisiu ieškoti nuotykių –
Gyvenimo kelias kviečia,
Ateitis kerinčiai  šypsosi.
Myliu kiekvieną dieną,
Atveriu sielos duris Džiaugsmui
Ryte nusiplaunu slogų sapną.
Man šypsosi tolimos žvaigždės.
Dalinu Gerumą aplinkiniams –
net nesuabejoju –
mane paliko nesėkmės.
Padarytų klaidų netaisysiu –
jas visas ištrins visagalis Laikas,
o jeigu šiandien niekas nepaskambins,
nusispjausiu per kairį petį
ir pirmyn savo keliu eisiu...