Pailsėkite, gulbelės, pailsėkit
Ant Nevėžio pievų apsemtų.
Juk nereikia kilti, skrist skubėti,
Čia taip pat laukai gimtų namų.
 
Buvo kelias ilgas ir nelengvas,
Blaškė vėjai, audros bei lietus.
Skridot, klykėt debesų padangėj,
Svetimus palikdamos kraštus.
 
Širdis šaukė, žvaigždės rodė kelią
Kur nendrynai, ežeras vaiskus.
Bet svarbiausia – kur saugu ir gera
Būsimom šeimynom sukt lizdus.
 
Juk ir mes baltųjų gulbių laukiam.
Kokį grožį nešat savyje!
Lyg ne paukštis nardo, klykia, plaukia,
O atgijusi darželio lelija.
 
Pailsėkite, gulbelės, pailsėkit,
Lai pamatęs džiaugiasi žmogus –
Grįžta gulbės, jau pavasarėja,
Prisimint teks pievas, arimus.