(6)
mylimasis
du tūkstančius
su trupučiu
paspaudimų
kruopščiai tupdo
į atmintuką
atrinkdamas
verčiausias
akimirkas
atminčiai
mintimis
grįžtu
ir vėl grįžtu
į tą spindesį sniego
į tylų sakralumą,
į miesto šurmulį
į ramų susikaupimą
grįšiu pasižadu
grįšiu
neužmirštuolėm
viršukalnė žydi
ožiaragių nesutikau
jie raudonosios
knygos gyventojai
radau švytėjimą
laisvų žmonių
tikėjimą
ir begalinę meilę
savo kraštui

(5)
esu draugas
ištikimybė akimis
saugus orumas
esu kalnų laisvė
angelas baltas
sniegynų viršūnėje
šilta artuma
tylus prisilietimas
jaukumo guolis
dangaus tvarinys
skardžio brolis
draugas tavo esu
kaip ir tu
žemės vaikas

„6,2“
buvo trylikta
tiek kiek sekėsi
tiek ir nesisekė
nuoširdumą
keitė akiplėšos
išmatuodamos
lūkesčių saiką
ir kai rodos
kad viskas pasibaigė
sudrebėjo
gruziniškos gelmės
virpuliavo
taurėje vynas
tik akimirkoj
Viešpaties laikas

(3)
šventos
ne šventos
joms vis vien
klaidžioja
gatvėmis
neskubėdamos
sniego lopiniuos
rasdamos
kąsnį žolės
gurkštelėdamos
iš pakelės
balutės
skubantys
pristabdys
saugiai
aplenks karvutę
šventos
ne šventos
joms vis vien
ramiai
taip ramiai
sotins toliau
savo būtį

DOVYDUI STATYTOJUI
Begalinė meilė
savo kraštui,
savo žmonėms,
gulėt po šventovės slenksčiu,
kad kiekvienas atėjęs
pas Viešpatį,
kojomis liestus prie kapo,
prie didingos šlovės,
prie istorinės pergalės,
laisvės troškimo...
Eikime, žmonės, ateikime,
vienybėje šlovinkim laisvę.

       KUMISTAVI
(PROMETĖJO) URVAS
Neskubant,
tik po vieną centimetrą
per šimtą metų,
Žemės kuriama
požemio karalystė,
skaičiuoja jau
du šimtus milijonų.
Įstabių formų varvekliai
laša gyvybės druska.
Čiurkšlėmis šaltiniai teška.
Niekad dangaus neregėję,
nenusakomai  žalsvi,
maži ežerėliai
kupini prabangaus smaragdo.
Aklinoje tamsoje
sklando absoliuti
tyla ir ramybė...
Tik žmonės aikčioja,
einantys betono laipteliais,
tik stebisi didinga
Viešpaties kūrinija,
stebisi...  
Nešdami
ugnį ir šilumą,
išganyti Prometėjo vaikai.
.............................
Neskubant
į urvą, į gelmę,