(Neseniai į amžinybę išėjusiai buvusiai kaimynei mokytojai dailininkei
Vandai Dūdienei atminti)
 
Pražys dar obelys baltai,
Pražys sodelio vyšnios.
Tiktai žydėt teks neilgai,
Kris žiedlapiai nuvytę.
 
Kris žiedlapėliai ant takų,
Ryto žolės rasotos,
Laikas skubės riedėt ratu
Ir jam nebesustoti.
 
Tiktai yra, yra žiedų,
Kur niekad nenuvysta.
Į juos vis žydinčius žvelgiu,
Įkritusius į knygą.
 
„Sapnų vyšnia“ – jaukūs namai,
Eilėraščiai ten kalba,
Su jais pavasario žiedai
Šiltais upeliais alma.
 
Pražydusi obels šaka,
Žydėt paveiksle liko,
Dabar ne Jūs, o ji balta
Man taria – labas rytas.
 
Graži gyvenimo prasmė –
Gyviems palikti žiedus,
Kurie ilgai ilgai žydės,
Nors laiko ratas rieda.