Suolelį nuvalysiu, tik tu ateik.
Ateik ir pasėdėk, juk jau nesninga.
Minučių neskaičiuok, tiktai kalbėk,
Juk galima ir žiemą būt laimingiem.
 
Pavasaris nušvis, tai pasipils žibutės,
Prie jų pakils ir plukės baltos baltos.
Bus miškas žalias, klevas atsibudęs,
Žydės jo šakos vainiku iškeltos.
 
Tada bus daug čia norinčių ateiti,
Sėdėt ilgai, lakštingalų klausytis.
Jaunais balsais skardės visi šlaitai
Ir niekas nebijos toliau nuklysti.
 
Švelnios žiemos ramybė tarsi dovana,
Mažai kas jos pasaulyje sulaukia.
Daug kam valdžios, garbės vis negana,
Tad baugios žinios per žemynus plaukia.
 
Šalia eglutė pastovės,
Praskris gal sniegena – liepsnelė,
O tu kalbėk, ilgai kalbėk
Man ramią dieną ant suolelio.