Nelaukiu vakaro –
Lieku tuščiais jausmais,
Daugiau išbarsčius užmaršty,
Nei susirinkus.
Nešioja vėjas tai, kas nepatapo pinigais.
Šiek tiek variokų, auksas jau išlytas,
Pabiręs skiautėmis,
Sudužęs į šukes,
Gyvuonį jautrią kruvinai sužeidęs.
Bandau aptvarstyti voratinkliais lipniais besopančią save,
Bet kaukė raganos klijuojasi prie veido.
Lašai per skruostą – melas, jog lietus –
Išvarvinu turėtą meilės sulą.
Nelaukiu vakaro –
Su kuo dalint perpus
Tai, kas sueižėjo, subliuško ir supuvo?
Tamsoj susikuriu godojamus vaizdus,
Kur susirangė vienas ilgas sapnas.
Nelaukiu vakaro –
Ar leista bus nubust,
Kol bent variokų smulkmę vėjas nenukratęs?