Slenka vakaras liūdnas per mišką,
Temsta eglių vainikai žali.
Greit naktis pasiglemš viską viską
Ir laikys iki ryto glėby.
 
Gal tylės, o gal ūžaus su vėju,
Šaltą sniegą pustys pro šakas,
Neįžiebs nieks dangaus žiburėlių,
Pasislėps net mėnulio delčia.
 
Eglės kantrios, sulauks naujo ryto,
Gal ir spindulio pirmo ryškaus,
Džiūgaus miškas vėl saulėj nušvitęs,
Klosis skraistėmis sniego puraus.
...................................................
Kaip gi žmogui? Jam sutemos kitos,
Slenka žinios juodesnės už naktį.
Gal dar rytui naujam neprašvitus,
Ir dangus, ir jo žemė ims degti.
 
Krūpčios motinos – kertamos eglės,
Ir nuo ašarų sniegas ištirps.
Dieve Dieve, apsaugok nuo karo,
Žmogų taikų, jo šauksmą išgirsk.
 
Tu išgirsi, padėsi, suprasi...
Tik kaip šaukt, kad išgirstų dabar
Tie, kur karštus nuodėgulius žarsto
Ir tautas bando tankais apart!?
 
Kaip pašaukti saviesiems galvočiams,
Kam valstybė lyg smėlio dėžė,
Žaidžia sankcijom, priekaištų žodžiais,
Nors dažniau būt geriau patylėt.