13 Skyrius 


Puikiai žinau apie ką kalbėsis Liza ir Amanda, bet tikrai negaliu to aptarinėti su Lujisu ar Kloja. Iš tikrųjų išduodamas savo žmoną išdaviau vaikus. Abu. Prisimenu barnius su Amanda ir skausmą jos akyse kai pasakiau ką padariau. Taip pat Lizos žvilgsnį ir liūdesį man išeinant iš jos buto. Įskaudinau jas abi. Trumpam užsimerkiu norėdamas paslėpti ašaras ir plūstančius prisiminimus. Beprasmiška. Lujisas pastebi.


- Tėti... kas nutiko?

- Nenoriu apie tai kalbėti... kada nors gal pasakysiu, bet ne dabar.

- Gerai, nekamantinėsiu. Bet tikrai su manim gali bet kada pasikalbėti, kai tik norisi.

- Žinau, Lujisai, myliu tave.


Pažvelgiu į sūnų atidžiau. Visiška mano kopija, tik jaunesnis. Pasidaro be galo gėda žiūrėti jam į akis prisimenant ką padariau. Apkabinu jį ir pabučiuoju į plaukus ir mintyse atsiprašinėju. Pasijuntu, lyg būčiau visiškas idiotas. Taip sėdint kelias minutes ir Lujisui nejudant suprantu, kad šis užmigo. Netrukus išeina Liza su Amanda. Liza iš kart patraukia prie Lujiso ir paglosto jo plaukus lyg bandydama pažadinti.

- Oi, užsnūdo Lujisiukas.

- Žinai, anksti vaikas atsikėlė, normalu, kad snaudžia.

- Jau pasikalbėjote? - Lujisas atsibunda išgirdęs Lizos balsą.

- Taip. Tiesiog mums buvo iškilusių problemų, bet dabar jau viską išsprendėme. - Liza ramiai paaiškina.

- Šaunu. Dabar esate sesės Kristuje?

- Ar tu gali vieną kartą patylėti su savo krikščioniškomis nesąmonėmis? Kiekvieną kartą vis kalbi ir kalbi apie Dievą. Gal dar pasiūlysi mums pasimelst susikibus už rankyčių? Žinai man pamokslų bažnyčioj užtenka. Nereikia dar vieno pamokslininko. - Amanda apšaukia Lujisą.

- Ne, brangusis. Mes nesame sesės Kristuje. Tiesiog dabar tikrai aišku, kad nesame ir nebūsime priešės. Bet tik tiek. Mes net ne draugės. - Liza išlieka stebėtinai rami.

- O tu gal laimingesnė būtum jei būčiau koks gatvėje gyvenantis nusikaltėlis? Tau labai trukdo faktas, kad esu krikščionis ir net neketinu to slėpti? Aš negaliu tylėti apie Dievą. Tiesiog negaliu! Ir manau turėtum suprasti, kad tik iš Jo malonės tu dabar gydaisi čia. Kad ir kaip norėtum visus nuopelnus prisiimti sau...

- Nu dar gražiau... Atsikalbinėt sugalvojai... Namie Kloja nervus gadina, dabar dar tu čia atsivilkai su savo pamokslais... žinai, jeigu tavo tėvo čia nebūtų tai trenkčiau tau. O gydytis tai aš pati nusprendžiau ir nereikia čia kišti Dievo.

- Amanda, nusiramink. Baik šaukti ant mano vaiko. Suprantu, kad tau dabar sunku valdytis, abstinencija ir visa kita... bet jis juk nieko blogo nepasakė. Tik minimaliai užsiminė. Jokio pamokslo čia nebuvo.

- Tu jį gini, nes jis tavo sūnus. Lygiai taip pat kaip gynei Kloją kai ši mane apšaukė. 


- Ne, aš jį ginu, nes tikrai be reikalo jį užsipuolei. Taip negalima. Jei nesutinki su jo nuomone, kas yra pilnai suprantama, galima tai pasakyti ir nepuolant. Valdytis truputį. Jeigu Kloja tau nervus gadina, tai čia tavo problema, nes tu taip reaguoji. Be to, tą dieną tu švelniai tariant buvai išgėrusi. - Juk negaliu prie vaikų ir kitų žmonių sakyti, kad ji buvo girta kaip tapkė - o tai jai turbūt sukėlė daug emocijų ir ji tiesiog nepajėgė susivaldyti. Jeigu tau, suaugusiai sunku valdyti emocijas, tai paaugliams dar sunkiau, visokie hormoniniai pokyčiai. o tu jai trenkei, kas yra nepateisinama. 

- Tikrai, Amanda, tėtis teisus. Aš netikiu Dievu, na, netikiu taip kaip Lusijas, bet jis nenorėjo nieko blogo, nereikia pykti ant žmogaus kiekviena karta kai šis pamini Dievą. Tu jį skaudini visiškai nepriimdama jo nuomonės. Man irgi sunku su emocijų valdymu. Esu jautresnė nei įprastai, bet dėl tokių smulkmenų tikrai neverta pyktis. O jei pabandytum jam trenkti tai aš tave sustabdyčiau. Neleisčiau tau jo fiziškai nuskriausti. Kaip vaikystėje buvau pasiryžusi saugoti Lujisą jei tėtis būtų sumastęs pakelti ranką prieš jie, niekada negali žinoti kas užeis girtam žmogui. Ačiū Dievui to neprireikė. Jis nei karto nebuvo sudavęs Lujisui. - Meibelė įsikiša į ginčą ir primena mūsų skausmingą praeitį. 

Liza, rodos į konfliktą visiškai nereaguoja, tyli ir klausosi. Lujisas pasimetęs, visiškai nebežino ką sakyti. Taip pat atrodo nusiminęs, kad Liza visą tą laiką tylėjo. Pilnai jį suprantu. Jei būčiau paauglys užsipultas suaugusiojo irgi pasimesčiau.

- Nekreipk į ją dėmesio, paburbuliuos ir nustos. Ji visada taip. O jai dar abstinencija. Aš turėjau sunkią abstinenciją pasiekęs lygiai mėnesį blaivybės. Dar buvau čia. Buvo užėjusi tokia beprotybė, kad tiesiog lipau sienom norėdamas gerti, keikiau visus, gailėjau savęs, pykausi net su personalo darbuotojais.  - užtikrinu Lujisą, bet jis nieko neatsako.

Pažiūrėjęs į jį pastebiu, kad jis labai nusiminęs ir stengiasi nepravirkti. Matomai nenori pasirodyti, kad Amandos žodžiai jį užgavo. Galiausiai Lujisas apkabina Meibelę ir padėkoja, kad Meibelė nors dalinai pasisakė už jį. Meibelė patikina, kad visada bus jo pusėje, net tais atvejais, kai su juo nesutinka. Galiausiai ir Amanda kiek nurimsta ir atsiprašo. Lujisas, nenorėdamas pyktis atleidžia ir net pats atsiprašo, nors mano nuomone jam nėra už ką atsiprašinėti.

- Gal jau keliaujam namo? - užklausia Liza po ilgos pauzės.

- Keliaujam. Visi jau pavargom.

Atsisveikinu su Amanda ir Meibele ir greitai sėdu į mašiną. Diena buvo pilna emocijų, kas labai išvargino. Stengiuosi nežvilgčioti į Lizą sėdinčią keleivio sėdynėje, kad tik vėl nepasiduočiau geismui. Ir nors man visiškai nepakeliui pirma namo parvežu ją, norėdamas kuo greičiau sumažinti galimas pagundas. Lujisas persėda į priekį. Galiausia jis prasitaria, kad truputį pyksta, kad kai Amanda jį apšaukė, Liza jo neapgynė ir klausė ar tai gali būti susiję su tuo, kad Liza yra įsižeidusi, kad Lujisas niekada jos nevadina mama. 


- Kaip galiu mama vadinti moterį kurios beveik nebuvo mano gyvenime ir kuri manęs neaugino. Man liežuvis neapsiverčia. Aš myliu ją ir esu dėkingas, kad ji mane pagimdė, bet bent jau dabar atrodo, kad jei vadinčiau ją mama išduočiau savo tikrąją mamą kuri manimi rūpinosi nuo vaikystės, išmokė skaityti, padėdavo susiruošti į mokyklą  ir nesielgė lyg būčiau išskirtinis. Nors būdamas aštuonerių kelis kartus klausiau jos ar ji tikrai mane myli. Net mokytojai šaipydavosi iš manęs. Žodis "įvaikintas" visiems skambėjo kaip keiksmažodis. Sakydavo, kad žmonės kurie įsivaikina tiesiog pasiima nemylimus ir nereikalingus vaikus ir nori už tai būti garbinami. Mokytojai apie tai kalbėdavo garsiai ir man tikrai būdavo skaudu tai girdėti. Kai pasiskundžiau tėvams, patyčios iš mokytojų dar sustiprėjo, galiausiai jie buvo atleisti,  o vaikams nerūpėjo įvaikintas aš ar ne. Nors ir vaikai kai kurie bandė erzinti, bet jų buvo nedaug. Mano tėvai niekada nepabrėždavo fakto, kad nesu jų biologinis sūnus, nebent tuo atveju jei kas tiesiogiai paklausdavo. Nors tavęs taip pat beveik nebuvo mano gyvenime, su tavim yra kitaip, tu iš tikrųjų stengiesi būti man tėvu. Ir aš vertinu tavo pastangas. 

- Gaila, kad tau teko tai patirti. Liza taip pat tave myli. Būtų puiku jei ir jai suteiktum galimybę.