Iš tamsos ir keistų labirintų
Veidrodėlyje  šviečia kažkas
Tai, kas senai negyvena, ką many
Jau senai pamiršai.
Pamiršai, kad nekaltas ir juokas,
Kad kadaise buvai žavesys,
Kad vaikystės pušynuose slėpės
Šitas juokas, užmerkęs akis.
Atsispindi vėl veidrody, šviečia
Juodos vyšnios, - o gal pamiršai,
Kaip kaimynas grūmojo ir šaukė,
Kai iš sodo jas vogtas nešei..
Ir skaičiuotė, keistai melodinga:
„- Veidrodėli, tu man pasakyk, -
Kas man skirtas, kur mano tas vienas...“
Aš juokiausi, linksmai sau kvatojau,
Nors pilnas, keisto nerimo apkabintas,
Slėpiau, savo žydrasias akis.
Iš tamsos ir keistų labirintų
Veidrodėlyje šviečia kažkas,
Lyg vaiduoklis, many vis gyvena
Nuostabioji, keista atmintis...