Vienišiai, pamilę savo vienatvę,
Draugams jie atsuka nugarą,
Niekaip nesuranda draugo,
Niekas niekada jų nedžiugina.
Eina nuleidę galvas,
Tarsi aukso monetos ieškodami,
Kaltina Likimą, nieko neradę,
Patys niekam nieko neduodami.
Vieni užsidega žvakę,
Vieni raudoną vyną geria,
Uždaro duris. Užsimerkia
Kai kam nors širdį gelia.
Įlindę į savo „sraigės kriauklę“ –
Džiaugiasi, kad nelaimė aplenkė;
O štai kaimynas jos sulaukė
Ir dabar nešioja gedulą.
Vienišas žmogus piktas ir liūdnas –
Viskas jam blogai, viskas nemiela:
Ar šviestų vasaros Saulė,
Ar kristų baltas sniegas...