Įdėjo Motina žodžius krūtinėn,
Kurie pavirto šaltiniu
Ir liejas per laukus Tėvynės,
Girias ir vandenis žydrus.
 
Kartais malda tylia nubėga,
Nuskrieja vėju su daina,
Alyvom žydinčiom kuždėjo,
Kad myli, myli ji tave.
 
Kokie jie gražūs, kokie saldūs,
Kai vyšnią raustančią matai.
Kartais audringi, trankūs, garsūs,
Kada kryžiuojasi žaibai.
 
Renku žodžius, vaikystė aidą,
Nešu eilėraščio taku,
Veriu kaip perlą savo raidę,
Kloju lietuvišku raštu.
 
O kaip kitaip?
Jis man brangiausias,
Tegul per amžius toks ir bus.
Motulės dovanų laikausi,
Sūnus juk Lietuvos esu.
..............................................
Jau nieko man daugiau nereikia,
Tik vieno, vieno vis prašau –
Kai kiti bruka savo raidę,
Jos nepriimt, visas išraut.