Pirmieji paukščiai, pirmoji nuodėmė,
Pirmasis kraujas iš manųjų akių,
O kraujo trokšta visi visatos mašalai,
Tik jau ne šalta, jau nebe šalta.
 
Ir liūdesys sau tekinas per pievą,
Skausmingas šypsnys iš paskos
Geriau nei peilis per tylią gerklę,
Nei žodžių, nei vieversio giesmės
 
Negirdi miškuose gyvenantys aidai,
Tik liūdnos akys ieško sau paguodos
Kažkur tarp medžių pasiklydo mašalai,
O mano laisvė grandinėm surakinta.
 
Pirmasis rūkas, pirmoji geidulinga saulė,
Pirmasis pažinimo troškulys nuodingas
Geriau nei šaltas kūnas ant aštrios žolės
Prabėgo nuogas liūdesys, tik tekinas,
 
Tik tekinas ir basas liko mano skausmas...
Pirmieji paukščiai, pirmoji nuodėmė
Per vasaros sniegą ir šaltą rūko pievą
Geriau nei peilis per tylią gerklę...