Jeigu jam prasidėjo, tai kurį laiką nesibaigs, lyg mėnulis staiga imtų ir užstrigtų ant pačios smailiausios delčios. Mano tėvas turėjo puse savo žiemos ir dar vieną, kurią išgyvendavo kartu su visais. Tiesa, savo žiema jis su mumis niekada nesidalindavo, todėl atrodė savaip nesąžininga, kad jis gali jodyti mūsų žiemą, o mes jo žiemužės net nesuprasdavom.
Pirštai būdavo švelniai subadyti nuo agrastų, kuriuos vis gvelbdavom iš pusmočiutės Zosytės,o kūnas trokšdavo susitapatinti su šaltu, tiesiog lediniais smeigtukais mikliai kutenančiu gomurį vandeniu. Tikro šaltinio skysčiu. Tėvas sėdėdavo prisiraškęs dar visiškai žalių žieminių obuolių ir sukiodavo galvą, tai į rytus, tai į vakarus. Tokiomis dienomis jis nustodavo kalti inkilus, plauti Margio letenas, kurias šunėkas nuolat įmerkdavo į dumblą prie upelio ir lepintis saulėje. Vėsioje gryčioje marinosi skaitydamas seną tarybinę literatūrą, gurkšnodamas pusšaltę arbatą ir daug miegodamas. Mums tas mėnuo be mamos, tas vienintelis mėnuo metuose ,kai ji išvyksta į darbo keliones niekada neprailgdavo, ypač todėl, kad tai nuolat būdavo vasarą. Tačiau tėvui tai tapdavo žiema. Jo nejaudino nei verdantis gyvsidabris termometro stulpelyje, nei iki žemės nutysęs Margio liežuvis ir duslus, bet itin drėgnas jo šnopavimas. Mes ištisus vakarus leisdavom ant sūpuoklių, medžiodavome ugnelę laužavietėje, o kai tėvas išsilijęs tarsi sunkus debesis ant senos knygos, pasitraukdavo ilsėtis, nulėkdavome ir į upelį pabraidyti. Teisingai, jam tai buvo žiema – pati gūdžiausia, sunkiausiai išgyvenama žiema. Tėvas troško užmigti baltos meškos miegu. Išsiskyrimas su mama jo kojas apausdavo menamais ledo audeklais, o į vidų įsiveldavo viską stingdantis speigas.
– Mama! – valydamas purvinas rankas į dar švarius marškinukus šaukiau aš, – tu grįžai! O tėtis vėl sako, kad šiandien pas mus gausiai sninga.