.......

Kai kam labai panižo rankos
Nuspaus pistoleto gaiduką,
O man taip norisi pasakyti,
Tu nesugriausi mūsų gyvenimų
Kvailas, beširdi niekšiuke.
 
Jau saulutė baigia įkopti
Į aukštų pušų viršūnes,
Vis širdy ir galvoj šviesiau,
Kam tie tankai, patrankos,
Baisų vaizdą  tolumoj matau.
 
Mes taip pat esame ginkluoti,
Mūsų ginklas – meilė Tėvynei,
Mes taip pat esame šarvuoti,
Mūsų šarvai iš dangaus deimantiniai.
 
Kiekviena pušis – žaliasis auksas,
Baltijos pajūris – drablio kaulo spalvos,
Briedžiukais ir paukšteliais išmarginti raštai,
Mes juos saugosim ir išlaikysim iki gyvos galvos.
 
Mes nenorim ir neskelbiam niekam karo,
Mes tik norim sau ir visam pasauliui taikos,
Mes taip dabar gražiai gyvenam,
Kitos kartos tą patį parašys ir pakartos.
 
Jei norėsit atimti mūsų Laisvę,
Bus baisi, žūtbūtinė kova,
Neuždėsit pančių, grandinių vergo,
Esam ir per amžius būsim Laisva Tauta.
poeta

2022-01-21 00:52:13

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Moderatorius (-ė): piemenaitė

Sukurta: 2022-01-23 11:10:58

Vaizdingas, kupinas prasmės kūrinys.

Vartotojas (-a): Venecija

Sukurta: 2022-01-22 12:15:10

Sava nuomonė, poezijos mažoka pateikta skaitytojui.

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2022-01-21 11:54:58

Istorija sukasi ratu.Tiktai kuo toliau vis daugiau ji įgija rafinuotų savybių.
Prisiminkime Bernardo Brazdžionio kūrinį "Melas"

Kažkas tarė: šis pasaulis serga … – Melas! –
Netikėjau. – Ne! Ne! Ne! – šaukiau.
O kasnakt jis blaškėsi išbalęs
ir kasdien vaitojo vis, klaikiau.

Kažkas tarė: mūsų žemė miršta … – Melas! –
Netikėjau. – Ne! Negali būt…
O nuo šiaurės ligi pietų ilgiausias kelias
buvo kelias vien juodų grabų …

Kažkas tarė: mūsų saulė gęsta … – Melas! –
Netikėjau. – Ne, tai netiesa.
O viršum visų laukų regiu, kaip puola
kaip baisi gelmė – tamsa.