Ar beįtikina dviejų žilų aistra?
Nors bendros šaknys, bendras būtas laikas.
Kiek daug jau pamiršta...
Gal atmeni nors ką,
Kas šiandien gundytų, kas kviestų kraują kaisti?
Ak, vėjai permainų ir drengiantis lietus
Jau išskalavo mudviejų naivumą.
Laikyk mane, belūžtančią perpus,
Laikyki sielą, kada trupa kūnas,
Nes tai tik kiautas,
Nes esmė giliau,
Kur taikiai guli mūsų bendros šaknys.
Ar už jaunystę būna kas žaliau,
Kai viens kitu mes apšviečiame naktį?