nebeskubėk
beprasmiška
jau niekur nenubėgsi
už tave šitai laikas padarys
pasižiūrėk
žiemos dangus pilkai nublyškęs
tačiau nėra ko jaudintis
palepins šiltas kambarys
dar pastovėk
paglostyk akimis
nejaunus kiemo beržus
o vėjas jų šakose
pasakys
nėra ko jaudintis
nesisielok
jei nepavyksta sugauti
visą laimės paukštę
nunešti į nuosavą paunksnę
ji kartais praskrenda
tau virš galvos
kad rastum vieną
numestą jos plunksną