Iš naktinio dangaus
žvaigždžių šviesa byra;
ji virsta snaigėmis,
baltas kelias veda į tylą.
Tyloje Laukimas šešėlyje slepiasi.
Ko laukiu?..
Gal Saulės spindulio,
gal Mėnulio šypsenos.
Gyvenimo keliu toli nueita –
pripėduota – pėdų nesuskaičiuosi.
Kad taip atgal sugrįžti galėčiau,
kur šlama švelnialapis uosis,
kur, pavasariais vyšnios tokios baltos –
net naktį tas baltumas matyti.
Paliksiu nueitą kelią,
nebevaikščiosiu praeities takažolėm
užžėlusiu taku,
nebeuostysiu čiobrelių –
jie liko pievelėje, užžėlusioje užmiršimu.
Paliksiu viską Laiko paukščiams;
tekleketuoja laukymėje...
Esu šiandien čia ir būsiu
drauge su Savo Gyvenimu...