Mes juokėmės taip, jog pasaulis aplink mus pradingo, o žvilgsniai ir žodžiai tebuvo beprasmiai. Tavo balsas ir juokas aidėjo mano ausyse kaip gražiausia pavasario daina, kuri, taip troškau, jog niekad nenutiltų. Tos rudos akys, skrodžiančios kiaurai mano dvasią. Tai Laimos dovana su visa palyda – ne tik džiaugsmu, bet ir skausmu ir kylančiais beviltiškais jausmais tam, kad pasiekčiau savo tikrąjį kelią tik praėjusi man skirtą dalią, kuri yra gyvenimo pamoka bei grūdinimas, darantis mane stipresnę. Tu net nenutuoki, jog mūsų daug kartų dainuotuose bei deklamuotuose žodžiuose „Ir apverksi galbūt, kad beviltė taip mūsų dalia“, atsispindi mano jausmai Tau – aš apverksiu beviltį žavesio Tau pradą, tačiau nutylėsiu ir iškėlusi galvą judėsiu tolyn, tam jog mano likimas eitų derama vaga, o Tavo džiaugsmams netektų kentėti. Tad skrisk, kaip paukštė, po jo sparnu, neatsigręždama. Aš greta, tačiau toli. Toliau, negu gali matyti...