Po atodrėkio vandenis braido spalvoti gaisai,
Pažadėdami būsiant stiprėjantį vėją.
Kai žadėjai sugrįžti, jaučiau, jog tu man melavai,
Bet norėjau tikėt ir dvejonės nuodus nutylėjau.
Skaudžios patirtys kužda, kad nieko nėra pastovaus,
Ir gaisai tuoj išbluks, papilkės – lyg nebuvę.
Negi dar nežinai, ko aš laukiu, žvalgaus,
Ko nepaisau patyčių ir kūmučių liežuvių?
Paganysiu svajas čia, spalvinguos gaisuos,
Pasimelsiu tam vėjui, kurs klajūnui – į burę,
Nes atodrėkis – lašas per veidą rasos.
... ką kažin ta kvailutė tamsybėj įžiūri?..