Degu, trupu, dūmuoju,
Neišvengiamybe mano,
Keičiu būvius, pavidalus ir netgi esmę pačią.
Prisipažįstu, jog kraujagyslėse ne sulos fontanai,
Kai iš tylos nebeišspaudžiu nei "prašau", nei "ačiū",
Tik pradžiungu, tik nustembu,
Kai ankstų rytą atsimerkiu,
Kai pamatau, kaip horizontas plyšta
Ir šviesa kaip tvinsta.
Užgesinu savas liepsnas, atminusi, jog moku verkti
Dėl prarastųjų mylimųjų,
Ne dėl savisaugos instinkto.
Dangus ne pelenais pažyra -
Pleiskanoja snaigėmis.
Nakty ilgiausioj ar išvysiu žvaigždę?
Kaip švelniai tu kuždi,
Kad mano laikas baigias.
Aš tik apsimetu,
Jog nežinau, ką kuždeys tas reiškia...