Galinga Viešpaties Dvasia
apsigyveno manyje.
Ir siela atsipalaidavo.
Neliko ledo širdyje,
galiu ramiai pažvelgt
į vidų savo.
O buvo ten anksčiau
gili žiema.
Aukštos pusnys dangų siekė.
Kaustė speigo ledinė pluta.
Ir vėjas šiaurinis vis rėkė:
Ak, tu šioks ir anoks, nieko vertas esi.
Mėšlo gabalas tikras.
Ir liūdėjau aš baisiai tame ūžesy.
Nelaimingas, nežmoniškai piktas.
Bet pasiekė sielą Šviesos spinduliai
Iš Centrinės Galaktikos Saulės.
Ėmė tirpti visi sniegai ir ledai,
nugarmėjo pyktis pakalnėn.
Ta Šviesa, paties Dievo siųsta,
nuramino, pašventino sielą.
Praeity liko širdgėla visa,
panorėjo nuskrieti pavėjui.
Aš į visa tai žvelgiu
kaip į Pradžią Naują.
Ir labai yra smagu,
kad širdis stuksent nepaliauja.