Šviesos juostos lipa viena ant kitos, užgęsta, paskui ir vėl blykčioja. Raudonų, geltonų ir oranžinių šviesų jūra kuria savo teatrą aprasojusiame 13 troleibuso stikle. Kartais apšviečia vieno kito žmogaus veidą iki tol, kol vėl išnyksta. Toks nedėsningas ritmas traukia išnagrinėti kiekvieno žmogaus veide slypintį gyvenimą. Tas pavargęs, turbūt iš po darbo, tas nuliūdęs, turbūt kažkas jį įskaudino, o ta baisiai pikta, turbūt ji jį ir įskaudino. Transporto sraute įžiebtos šviesos kviečia patį kurti amfiteatrą savo mintyse. Kažkokią tragikomediją, kurios pagrindiniai veikėjai 13 troleibuso keleiviai. Noras pasijusti dramoje ne aktoriumi, o režisieriumi – neišsipildžiusi tavo svajonė. Teatro aikštė, kita stotelė – Susivokimo prospektas. Spektaklis iš nepažįstamų žmonių gyvenimų greitai nutrūksta, kai išgirsti savo stotelės pavadinimą.

   Raktas vis nelenda. Ir taip dėk, ir taip kišk, nu nelenda ir viskas. Iki kol supranti, kad visa laiką ne tą raktą kankinai. Tas kankintas raktas yra nuo namų, į kuriuos tu daugiau nebenori grįšti. Įžengi į savo 6 kvadratinių metrų džiaugsmą ir pagaliau gali atsikvėpti. Pagaliau tu vienas. Visiškoj tyloj, kad ir kaip bendrabuty tai bebūtų keista, negirdi nieko. Visiška ramybė, jokio vėjo ūžesio, žmonių pašnekesių ar troleibusų lynų kibirkščiavimo. Keturios sienos ir vienas langas. Vienas šaldytuvas ir viena spinta. Viena tyla ir vienas tu. Regis, to ir prašei. Ar ne to ir norėjai?! Bet... Ji pradeda po truputį ėsti ir maitoti tave iš vidaus. Įkvėpti kiekvienu kartu darosi vis sunkiau. Kažkokia tuštuma spaudžianti ir besiplečianti tavo esybėje. Dvasinis sopulys jaučiamas fiziškai kaip koks plaučių uždegimas. Kiek dar tai truks? Ko reikia ją patenkinti, kad galėtum dar syki normaliai įkvėpti? Ko tu nori? Gal triukšmas padės? Muzika, visu garsu rėkianti kambary, užpildo tik kambarį, bet ne tave patį. Padės kava. Užkaistas elektrinis virdulys greitai užvirina vandenį. Įsimeti porą šaukštelių tirpios kavos ir ją užplikai. Garuoja, skleidžia savo kartų aromatą. Gurkšniais ryji savo drungną kavą, kol supranti... Tu vienas, tu vienas, absoliučiai, nedalomai vienas. Tau nereikia užpildyti tuščios ertmės ar nužudyti tylos. Tau reikia kažko, kas tave užpildytų būtent dabar. Gimtinėj grįžęs po ilgo laiko to neradai, laimėta kova su nostalgija ir ilgesiu nepadeda, o tik dar labiau drasko. Tai kur tada to ieškoti? Senų pažįstamų glėbyje? Ne, tai užpildo tave tik trumpam. Ieškosi meilės? O kam? Jeigu niekada nemylėjai ir visą gyvenimą bijosi mylėti. Tai ko tau reikia? Pasakyk po galais, ko tau reikia? Nieko jau nebegali padaryti, kai supranti, kad viskas kas tave užpildo, trunka tik akimirką. Viskas, ko nekenti – tai chaosas. Bet tu ir esi ta betvarkė. Nesuvokdamas režisuoji kiekvieną savo išsišaukimą ir ieškai savo pjesei naujų vietų, naujo apšvietimo ir naujų aktorių. Ir vis tai tik tam, kad galėtum pasijausti pilnu... Nuoskaudos, pyktis, nerimas, džiaugsmas, juokas ar kažkoks kitas naujas potyris buvo tai, ko tu ieškai. Bet jau dabar to gavęs – tau neužtenka. Norisi vis daugiau ir dažniau. Tai tave žudo ir griaužia iš vidaus. Supranti, kad nebežinai, kas tave užpildytų. Ko ieškoti ar ko griebtis, kad vėl pasijustum pilnu...