(Žiemą prie Zapyškio senosios gotikinės Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios)
 
Plaukia lytys baltos kaip gulbės,
Žalios pušys rymo krante,
Ateinu prie tavęs šilumos pasiilgęs,
Tu snieguos lyg rausva žarija.
 
Žarija ne ugnies, o ramybės, vilties
Lietuviams istorijos vingiuos.
Prie tavęs, su tavim daug stipresnis jauties,
Gali būti netgi laimingas.
 
Kaip vaikystės laikais, toli nuo namų,
Jauti motinos lydintį žvilgsnį.
Taip ir tu.
Pro medžių viršūnes, jų rėtį šakų,
Grąžinį prie savęs mano mintį.
 
Zapyškio bažnyčia, apsupta angelų,
Šalia jų ir kalėdinė eglė.
Rodos, niekad nebuvo taip gera, ramu,
Lyg kitaip net ir Nemunas teka.