Vis nerimas ramybei nenor užleisti vietos
Ir vis atranda krūvas rūpesčių visokių,
Kažkam pritruko krėslo, balso, vietos
Ir nereikšmingų  mažmožių keistokų.
 
Tačiau ramybės uostas turi savo laiką
Ir jam paklusta net ir pilkos pelės
ir liūtai ir drambliai ir krokodilai
 Ir net žmogus patampa ne piktavalis.
 
Tai pabandykim išlikti ramūs  nors valandėlei,
Kai skelbs dangaus trimitai, kad užgimė karalius,
Nežadinkim, lai ramiai miega savo prakartėlėj,
Ateikim ir savo ramumu pagerbkim šį vaikelį.