Kiek turi būt patyręs,
Kad avietiniuos gruodžio gaisuos
Tavo kraujas pasiektų sultingo rugpjūčio zenitą,
Kad atmintum,
Kaip gera save dovanot,
Gera kurt, bet ne stverti, ne plėšt, ne ardyti.
Kol bežodėm maldom užsipildys tyla –
Tarsi meilę įrodyt visi susirinko,
Kol neliks pavyduoliams
Už ką teisti ir plakt,
Nes diena kiekviena tarsi kupantis indas.
Pasiruošk ją išgert –
Ar nuodai, ar midus.
Tu turi būt patyręs, iš laimės jog svaigsi.
Gruody rausta avietėmis drumstas dangus.
Nė nebūtina skristi –
Link jo gera eiti
Be skubos, pamažu, išpėduojant pusnis,
Nuo senų stagarų kratant šerkšno ažūrą.
Tu turi būt patyręs,
Kaip spargus graudulys
Iš nedidelio lašo ištvinsta kaip jūra.