Žarijos vakaro jau blausėja
Pilkoj tankmėj pernykščių stabarų –
Lyg mums patardamos,
Kaip rasti Laiko kryptį.
Atleisk, paklydau
Ir todėl save baru –
Įsišaknyjau.
Pageidauji grįžt, kur neįmanoma? Čia likim.
Štai patalai iš lapų vario, aukso
Mudviems paruošti
Ir pirmas sniegas
It nauja balta drobulė.
O graudylys tarsi abiems bendra pūliuojanti rakštis,
Nes kuo ir kur bedėtumės,
Mes be viens kito – nulis.
Šešėliai tįsta.
Tuoj ištiks naktis
Ir tos žarijos kris į tamsumos degutą.
Žiema link mudviejų artėja.
Juk jauti?
Kiekvienas stabaras apgieda tai, kas mudviems šventa.
Būta...