Vėlai, rožyt, žydėti sumanei,
Juk buvo vasara, švelnus ruduo.
Dabar žiema, balti sniegai,
Ledu pasidengė vanduo.
 
Neaplankys darbštuolės bitės,
Neaplankys drugiai, plaštakės.
Kris žemėn žiedlapiai sušalę,
Šiltos saulužės nepamatę.
 
O tu graži, net ir dabar
Žmogaus akis pažvelgt vilioji,
Žiedai palinko apsnigti,
Bet ir jame jie raudonuoja.
 
Žydėti ir mylėti skirtas laikas,
Vėluojančius užklups nakties tamsa.
Užges ir paskutinės vilties žvaigždės
Po išvelėta pabaigos skara.
 
Tu dar pražysi, dar žaliuosi,
Dar atsigausi po žiemos,
Vasarės saulės spinduliuose
Žiedai ugnelėmis liepsnos.
 
Žmogaus dalia – nežinomybė,
Kur nėra laiko, nė pradžios.
Džiaugies, kad dar roželė žydi,
Nors krinta snaigės ant galvos.