Po šerkšno uždanga –
Svirpliuojantys rupjūtiški sapnai
Tiktai akimirką, kol nenupustė vėjas.
Tu, ten sugrįžęs, per miegus šypsais,
Nei atsibusti trokšti, anei išblaivėti.
Baltai tyra iliuzija pūkų
Tarsi preliudija į amžinąjį miegą.
Ten ne klaidu,
Nors pieva be takų.
Sklandai lengvai, nes rūpesčiai atlėgo.
Gal kad jausmai neplyšę į žodžius,
Jauti betvinstant palaimingą tylą –
Nei pabaigų, nei neaiškių pradžių
Iki iliuzija akimirksniu sudyla.