Toks jau tas gruodis, mielas drauge, –
Sujaukta pūgos būtis,
Kurios apdangstymui nepasiduoda
Nuausta drobulė.
Gulies vėlai, keliesi per anksti,
Į tirštą naktį šonus prasizulini.
Kuities ilgai –
Kur eiti, pamiršai.
Nieks nevadina – vardas svetimėja.
Ledėkais žvilga ašarų šykščių lašai.
Gal pats regi, kad niekur nenuėjom?
Atrodo,
Pametėm kažką labai labai brangaus.
O gal save po trupinį išbarstėm?
Leisk atsišlieti,
Leiski prisiglaust,
Pabūki sielai plyštančiai labai geidautas tvarstis.