nusirita per skruostą lašas
ištirpęs kamputyje lūpų
tai skausmas
jis miniai per mažas
vienam jis per didelis
trūko
pasaulis per pusę kai
nuožmiai
nuo savo vaikų nusigręžus
pramotina  paėmė
ginklą
kurio dar pasaulis nematė.
padangė žaibais nedundėjo
ir lietūs kalnų nenuplovė
tyloj dus ženklų
nesupratę
motulei laiku nepadėję
kiek spaudėm jos kūną
kentėjo
pagalbos tikėjos nedrąsiai
kol rūstis vešliai subujojo
kapais žemės veidą
išrašė
nupjovėm pasėtąjį grūdą –
už pamoką daug sumokėjom
pajutom pasaulis toks kitas
laike į kurį jau
atėjom