Viskas taip seniai pažįstama
regis mano gyvenimo būta
šaukėm balso stygas sutraukydami į vėją
mes buvom gyvi kad ir ne baisiai laimingi

bet jautėm po kojomis žemę
gynėme tai kuo tikėjom ir tuos kur mylėjom
tikėjom draugyste
tikėjom į vienas kitą
tikėjom gyvenimas tai nesibaigiantis „rpg“ žaidimas
mes buvom nenugalimi ir manėm, kad mūsų gyvenimo šokis niekad nesibaigs

kartą pajutęs gyvenimo skonį
jau niekad nestengsi pamiršti
mes amžinai alkani vilkiukai
patys save išplėšę iš bandos
laikas mus keičia
laikas tai karas kurį pralaimi visi
Mama, tėti
kodėl į pasaulį paleidot beginklį
kodėl dar sulaužėt ir kojas
aš kaltas aš kaltas aš labai kaltas
visą tą suprantu ir nelaikas jau skųstis
Gyvenimas lėtai sudėlioja taškus
palikdamas daugtaškius