Tų, laikiusiųjų dangų, vis mažiau, rečiau,
O tų, atgulusių, sulūžusių diena dienon daugėja.
Ar kam svarbu, ko eižėjau, inkščiau?
Praskrido, prašliaužė, ar paskubom praėjo.
Kietų taisyklė – trūk, bet nedejuok,
Jei pasišovei būti, bet nežūti.
Be pastangų nieks nieko nekelia dangop.
O viens kitam didžiausios būnam kliūtys.
Šešėliais badėmės ir kėlėme bangas,
Kol drumstos aistros nuo šaknų atplėšė.
Nors tu tik, broli, liudysi, kas aš,
Sunkiau draugauti, negu tapti priešais.
Ir štai mes likom dviese po skliautu.
Sudėt? Padaugint? Ne – atimt, dalinti.
Pasaulis ošia. Tau ne per tylu,
Kai būto gėrio negali atminti?
Neabejok – jei gimstame nuogi,
Tik pasigarsinę kilnia dvasia išeisim.
Juk tie, kas laiko skliautą pariby,
Kartoja pareigas savas, nereikalauja teisių.