Rūkai ir lietūs išskalavo pievas
Ir būtą džiugesį nupustė šiaurūs vėjai –
Nuo gyvasties ne rūbą – seną odą rėdo.
Žvalgais giedotojų dažniau, nei pribuvėjų.
Atsidūsėjimais sudrisko pakartotas vardas.
Ne, neatsimeni, kas buvo. Gal nebuvo?...
Takus nueinantys mums trupiniais nubarsto.
Aistras keičiu į gerą šildytuvą.
Ak, ne meilužio ieškau, bet kompaniono,
Kurs patalais prieš miegą apkaišytų.
Ar ne graudu, kada esi tik fonas,
Kai nedrąsu naujos dienos prašyti?..