Metai ir dienos nubėga,
nenuilstantis vėjas juos gena tolyn,
palieka rudeninę tuštumą, ir
praeities nėra – ją nubloškia šalin.
Tušti laukai, pilkuojančios ražienos
į širdį smelkiasi tyluma giliai,
vienatvėje dylančios dienos,
beprasmis laikas – sielos virpuliai.
Rudens ramybė – laikas dovanotas –
jos niekada net nepasigedai,
prisiminimuose žalias vasaros paklotas,
pavasario saulė, pirmieji žiedai.
Šio džiaugsmo nebeliko, nes
bejausmėje pilkoje aplinkoje esi,
saulės spindulys, lietaus lašai 
nukrenta ant skruosto – dar laiką tęsi.
Metai ir dienos bėgs kaip bėgę,
lieki už horizonto modama ranka,
blankūs žvilgsniai ir mostai vangūs –
laiko trukmė trumpa...

2008-2021 m.