Visi veikėjai ir įvykiai yra išgalvoti. Tai tik beribė autoriaus fantazija. Galimi panašumai tėra atsitiktiniai sutapimai, nieko daugiau. Faktas
 
                                  Haris

Mūsų name antrame aukšte gyveno šeima pavarde Drumstai. Vyras, žmona ir sūnus. Kažkuris iš jų buvo namo komendantas. Greičiausiai vyras. Nežinojau, ką tai reiškia, bet supratau, kad jis yra mūsų namo valdžia. Žmona buvo labai stora, užimdavo visą laiptinės plotą ir mes vaikai turėdavome ilgai laukti, kol ji nusileis iki apačios arba šokdavome per turėklus, dėl ko ta Drumstienė labai pykdavo ir šaukdavo ant mūsų. Kai ji lipdavo viršun į savo butą antrame aukšte, ta kelionė trukdavo dar ilgiau ir mes visada lipome vos ne per jos galvą ir turėklus, nekreipdami jokio dėmesio į jos barimąsi. Ilgainiui mes pastebėjome, kad jos pyktis tebuvo imitacija ir grasinimai, neva ji paskųs mus  tėvams, tėra pasakos, nieko ji neskundė ir mes už tai buvome jai savotiškai dėkingi ir net linksmai pasisveikindavome: labas, drauge komendante. O gal ji ir buvo komendantė, aš nežinau.

Vyras priešingai – buvo neapsakomai liesas ir iš tiesų piktas. Jo mes bijojome. Jis dažnai kabinėjo laiptinės skelbimų lentoje visokius raštelius, maždaug:

 iki 24 dienos visi turi pateikti elektros skaitliukų parodymus. Komendantas

arba – šiukšlių išvežimas iš ketvirtadienio perkeliamas į trečiadienį. Komendantas

kitas – sekmadienį visuotinis sniego kasimas aplink namą, siekiant apsaugoti pamatą. Komendantas

Skambėdavo kraupiai. Kadangi buvo labai liesas, jį lengvai nešiodavo į šalis oro srautai ir jis svirduliuodavo net ir mažai vėjuotą dieną. Taip pat prižiūrėjo katilinę, tais laikais dar buvo šildoma anglimi, ir karučiu pasikrovęs iš atvežtos kieme krūvos, tempdavo ją į katilinę. Mums, vaikams užeiti buvo griežtai draudžiama. Kartą įsidrąsinę keliese kyštelėjome vidun savo snapus, iš ten į mus padvelkė karštis, sumišęs su silkės ir degtinės kvapais. Pasipylė komendanto riksmas ir mes apduję iš baimės dėjome į kojas. Vėliau anglį pakeitė dujos ir komendantas nelaimingas vaikštinėdavo apie buvusią savo slėptuvę, į kurią patekti daugiau negalėjo, nes ant durų kabėjo gigantiška butų ūkio valdybos spyna. Man regis, apie tą laiką jis neteko ir savo komendanto pareigų, nes skelbimų lentoje nebuvo kabinami siaubą keliantys pranešimai su prierašu Komendantas. Galimas daiktas, kad jis neužilgo ir pasimirė, kas jam liko dar veikti?

Bet dar nieko nepapasakojau apie jo sūnų, o juk jis čia bene svarbiausias. Jis buvo gal dešimčia metų už mus vyresnis ir jo vardas buvo Sylva, galite patikėti? Dabar galvoju, gal visgi tas vardas buvo koks Silvijus ar panašiai, bet tada niekas jo kitaip nešaukė, kaip Sylva, netgi motina, didingoji Drumstienė kvietė jį valgyti tokiu būdu: Sylva, taigi sriuba aušta.

Sylva mėgo mus jaunesnius ir mielai su mumis žaisdavo. Tais laikais vaikai dar nebuvo pamišę dėl krepšinio, apie jį mažai žinojo ir kiemuose nekabėjo lankai kaip dabar, bet užtat kiekviename kieme buvo futbolo vartai, kuriuos atstojo arba kokio garažo, kurio šeimininkas buvo tolerantiškas, plotas arba, kaip mūsų kieme, ant sandėliukų sienos baltais dažais nupieštas keturkampis. Krepšinis atėjo truputį vėliau ir aš dar spėjau įšokti į nuvažiuojantį traukinį tiek, kad mane rinkdavosi pirmu šaukimu tie, kurie tip topais dalindavosi pretendentus į komandas.

Bet Sylvos laikais mes dar žaidėme futbolą. Sylva buvo kitoks nei jo bendraamžiai, negėrė, nerūkė, greičiausiai tėvo nuopelnas, ir lankė rankinio treniruotes. Kas tas rankinis, mes nenutuokėme, tačiau jis sakė, jog beveik kaip futbolas. Man patiko tai, kad jis kalbėjo su mumis kaip su sau lygiais, buvo ramus ir kultūringas. Beje, jis mokėsi ten pat, kur paskui nuėjau ir aš – Kūno kultūros institute.

Tai tiek apie Sylvą. Nes kažkada jis vedė ir jo bute vėl atsirado Drumstienė, kadangi anoji, pavargusi nuo nuolatinio laipiojimo į antrą aukštą ir atgal, atgulė poilsio. Amžino. O ten, kur jaunavedžiai, lauk bėdos, tai yra vaikų. Vaikų teatsirado vienas, berniukas, nes Sylva gan greitai pasimirė. Neįtikėtina. Kalba, kad nusižudė. Nusižudymai mūsų šalyje visada turėjo paklausą.

Sylvos žmona dirbo Centriniame pašte telegrafo skyriuje, ir man, kai tapau studentu beveik perėmęs estafetę iš draugo, ir  ieškojau, kur būtų galima dar papildomai užsidirbti prie stipendijos, nereikėjo ilgai sukti galvą – atėjau nešioti telegramų. Sylvos žmona  mus išnešiotojus siuntinėjo po miesto rajonus, paimi pluoštą popiergalių ir šauni nemokamai troleibusu ar autobusu į  kažkieno namus įteikti žinias apie netikėtai mirusius arba netikėtai atvykstančius. Tokia pagrindinė telegramų mintis, nors man tai ir nebuvo svarbu. Sylvos žmona man parinkdavo telegramų  į vieną vietą, kad mažiau reiktų blaškytis po miestą, o mokėdavo už pristatytų telegramų kiekį, ta prasme, truputį mane tausojo. Buvau jai už tai dėkingas.

Ir kai paskutiniame kurse atlikinėjau trenerio praktiką, ji pasiūlė priimti į grupę jos ir Sylvos berniuką. Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad jis tiktų tai sporto šakai, kurią aš treniravau, nes buvo ištįsęs ir labai liesas, greičiau turėjo mestis į krepšinį, bet atsidėkodamas už palaikymą telegrafo baruose, mielai sutikau tą vaikį pagloboti. Jo vardas buvo Haroldas, bet jis prisistatinėjo Hariu. Kai išgirdau (nes iki tol net nežinojau, kuo jis vardu, nors matydavau ir sveikindavausi laiptinėje) tą prisistatymą, ko neišvirtau iš stovimos padėties, akimirką net suabejojau, ar nesu kokiose prerijose, kaip amerikietiškame vesterne. Tėvas Sylva, sūnus Haris. Tarybiniai metai, tai ne dabar laisva Lietuva. Tada tokių vardų reikėjo ilgai ieškoti.

Berniukas buvo rimtas, beveik neišdykavo su bendraamžiais, klusniai vykdė užduotis. Daugiau niekuo neišsiskyrė. Aš pasipraktikavau apie trejetą mėnesių, po to mūsų su Hariu keliai ilgam išsiskyrė: baigiau mokslus, išvykau  kitur gyventi, apie savo auklėtinius taip pat nieko negirdėjau, turbūt iš jų nieko neišėjo.

Po daugelio metų jau laisvoje šalyje, kuri puikavosi savo maximomis, užėjau į vieną jų. Su prekėmis stojau prie vienos iš kasų. Girdžiu netoliese garsų ir aiškų kasininko balsą: gal dar loterijos bilietą priskaičiuoti? Vieną? Gal imkite du, bus patikimiau, jei vienas tuščias, tai kitas gal išloš. Na, kaip norite. Dvylika litų, keturiasdešimt centų. Geros dienos.
Ir taip toliau. Iškart perėjau prie tos kasos. Prieš mane stovėjo gal keturi klientai. Kiekvieną kasininkas sutiko žvaliu pasisveikinimu,  kiekvienam sugebėjo įsiūlyti bent po vieną loterijos bilietą, su kiekvienu trumpai pasikalbėjo. Tai buvo Haris. Tik dabar tai nebuvo ištįsęs liesas berniokas, prieš mane sėdėjo tvirtas, raumeningas, aukštas, dailus vyras. Modelis. Maximoje. Pasikeitimas buvo neįmanomas – iš tylaus vaikio išaugo savimi pasitikinti, laisvai komunikuojanti, akį traukianti asmenybė.

Priėjo mano eilė. Aš palaukiau, kol jis man įsiūlys tris bilietus, o tada paklausiau: o mane ar atsimeni?

Žinoma, kaip galėčiau pamiršti.

Dar kažką nereikšmingo pasakėme vienas kitam ir išsiskyrėm. Buvau pernelyg priblokštas, kad klausinėčiau, ką jis veikia šiame poste.

Haris Sylvos vaikas.
 
                                       Edita

Bėgioti aš pradėjau nuo septyniolikos metų ir darau tą su trumpomis pertraukomis iki šiol. Vos išbėgau pirmą kartą ryte, pries pamokas, susidūriau su gretimame name gyvenančiu pusamžiu žydu. Pavardė Kaganovičius. Nežinau, iš kur mes vaikai žinojome, bet, ko gero, nė vieno kiemo gyventojo pavardė nebuvo mums paslaptis. Tokia turbūt vaikystės savybė – apie visus viską žinoti. O čia dar žydas. Jis irgi bėgiojo, tik skirtingai nei aš pasitenkindavo kiemo teritorija, aš išbėgdavau į gatvę ir sukardavau virš dviejų km, tuo metu man tai atrodė daug.

Jis iškart pasisveikino su manim ir paskui tai tapo tradicija – kiekvieną rytą trumpai šnektelėti, tipo: gražus rytas, arba šiandien šaltoka ir panašiai.

Iki tol su Kaganovičiumi susidurdavome nebent tada, kai spardydami kamuolį netyčia pataikydavome į jo garažo vartus. Tada jis iškišdavo galvą iš savo ketvirto aukšto ir subardavo mus, kad mes laužome jo garažą ir geriau eitume spardyti kamuolį toliau nuo jo nuosavybės. Bet dabar situacija pasikeitė ir jis pagarbiai sveikindavosi su manimi, domėdavosi, kiek aš nubėgu, kokią sporto šaką kultivuoju ir taip toliau. Iš jo tuomet sužinojau, kad jis artimai susijęs su institutu, į kurį greitai ketinau ir aš patekti, tik ką jis ten veikia, nepavyko išpešti. Žydas, ko norėti.

Bet svarbiausia jis turėjo gražuolę dukterį. Gražuolės mūsų kieme buvo dvi – šita žydaitė ir kita lietuvė. Žydaitė buvo juoda, ta prasme, brunetė ir kai ji pažvelgdavo į mane savo juodomis akimis, kai mes rūkydavome jos laiptinėje prie radiatoriaus, nes lauke siautėdavo pūga arba būdavo nežmoniškai šalta, nors aš rūkiau mažai, beveik visai nerūkiau, tik žengiau pirmus žingsnius šioje srityje, o mano bendraamžiai rūkė jau nuo penktos klasės, mane nukrėsdavo šiurpas, juk jai tebuvo kokie penkiolika metų, o tokia aistra ir toks moteriškumas dvelkdavo iš jos akiduobių, kad norėdavosi tuoj pat nusirengti. Bet mes vaikinai nieko nedarėme, tik susiželgdavome tarpusavyje ir, kai ji būdavo jau aukštai ir negalėdavo mūsų girdėti, nes kažkodėl privengėme tiek jos, tiek jos tėtušio, aptarinėdavome, kad kažkam pasiseks nuskinti tokią uogą. Nežinau, kas ją pagaliau nuskynė, tik spėju, kad greičiausiai tai įvyko Izraelyje, į kurį jie po kelių metų išsikėlė gyventi. Skamba labai kasdieniškai, lyg Tarybų Sąjungoje buvo labai paprasta persikelinėti, bet su žydais vienu tarpu tai ir atsitiko, jiems užsidegė žalia šviesa.

Kita gražuolė lietuvė truputį jaunesnė ir šviesesnė buvo Edita. Kažkaip ji man įstrigo dar vaikas, kai bėgiodavo trumpomis kelnytėmis, toks nepaprastas veidukas. Ji turėjo dvi vyresnes seses, kurios nuo jos nesitraukdavo. Pamenu, kai būdamas devintokas, vaidinau mokyklos dramos būrelio vaidinime ir vaidinau, aišku, puikiai, visi plyšo iš juoko, mokytojai visi iki vieno pranašavo man aktoriaus karjerą, pirmoje eilėje mačiau įremtas į mane penktokės su pionierišku kaklaraiščiu, kurio raudonis dar labiau ryškino nuostabų veiduką, akis, jos buvo pilnos susižavėjimo, ir tai įkvėpė mane improvizuoti, buvau nesulaikomas ir turbūt daugiau gyvenime niekada taip gerai nevaidinau. Štai ką reiškia žiūrovas ir susižavėjimas.

Aš lygiai taip pat buvau ja susižavėjęs. Nesvarbu, kad ji tebuvo penktokė. Ji buvo Edita. Toks nepaprastas tam laikmečiui vardas, ne Birutė, ne Jolanta, kas jau buvo neblogai, bet Edita. Dvelkia Paryžiumi. Tada, kaip dabar primesta vadinti sovietmečiu, tai buvo kokybės ženklas. Ji ir buvo kokybiška.
 
Jos abi, žydaitė ir Edita mėgdavo išeiti kartu į Laisvės alėją, ir visi vyriškos lyties padarai iškvėpdavo paskutinį kvapą. Daug jų turbūt pasimirė  nuo širdies smūgio. Mes buvome jauni, treniruoti, tad mūsų kraujagyslės atlaikydavo spaudimą, bet tik vos vos.

Galų gale su žydaitės emigracija visa tai baigėsi. Kartais matydavau Editą, bet priartėti niekada neišdrįsau.
 
Taip slinko arba risnojo toliau tas procesas, kurį įprasta vadinti gyvenimu. Atrisnojo netgi Nepriklausomybė, o su ja kartu atslinko Laukinių Vakarų kapitalizmas. Ir aš tapau to kapitalizmo smulkia nereikšminga auka. Teatre, kuriame dirbau, buvo vienas garsininkas ir viena aprengėja,jie buvo susimetę. Kažkaip begurkšnojant draudžiamus skysčius prasitariau, kad išnešęs sveiką kailį iš Sekundės banko, ieškau naujų investavimo galimybių. Tuoj į mane įsikibo aprengėja, ji užgarantavo man greitą atlygį, jeigu paskolinsiu tuos savo pinigus, neva rytoj atvyks vagonas senų rūbų, už kuriuos jai sumokėti trūksta kaip tik tokios sumos, o po savaitės, kai viskas išparsiduos, aš atgausiu savo indėlį su 10 procentų palūkanomis. Tą vakarą man jūra buvo iki kelių, bet atėjo rytdiena ir ta puikioji mergina jau laukė manęs su pinigais. Galvojau, ir kokio velnio aš išsiplepėjau, bet raminau save, taigi čia teatras, kultūrinė įstaiga, sukčių čia iš principo būti negali, ir sunkia širdimi atkišau pinigus.
 
Po savaitės sužinojau, kad ta aprengėja išėjo iš darbo, jos sugyventinis iš garso skyriaus iš pradžių bandė purtytis atsakomybės, tipo jis nieko nežino, tu skolinai, prie ko čia jis. Galiausiai jis irgi metė darbą. Man beliko tik persekioti juos jų namuose. Kadrų skyriuje pavyko sužinoti adresą ir iškart išdygau už jų namų durų. Abu buvo labai nustebę, bet įsileisti turėjo.
 
Pirmiausia atpasakosiu buveinę, nes tikrai nesitikėjau, kad teatro darbuotojai gyventų lušnyne. Yra Kaune toks Žaliakalnio rajono gėdingas iškyšulys arba gumbas aukščiau Senamiesčio su Pelėdų tvora, juosiančia taikomosios dailės mokyklą, aplink daug senų medinių griuvenų ir viename iš jų antrame aukšte, tiksliau palėpėje, į kurią reikia pasikelti vos gyvais laiptais, ir gyveno ta puiki visuomenės ląstelė. Manau, ten tebuvo vienas kambarėlis ir prieškambaris virtuvė. Ta aprengėja turėjo du vaikelius, mergaitę ir berniuką, maždaug dešimties ir septynių metų. Abu vaikai buvo ne garsininko, nes jis buvo gal dešimt metų jaunesnis už aprengėją. Kokio velnio jis ten pateko, neturiu supratimo.
 
Bet palikime ramybėje jų reikalus, man terūpėjo atgauti pinigus. Per pirmą apsilankymą aš nieko nepešiau, bet ta moteris pažadėjo kitą savaitę su manim atsiskaityti, nes tada kažkas atsitiko su tuo vagonu ar traukiniu, kažkur įstrigo ir panašiai, o dabar bus viskas gerai. Taip apžadėtas aš ir išėjau. Bet svarbiausia žinojau, kur nuo šiol lankysiuosi. Tik dar nežinojau, kad vaikščiosiu beveik pusantrų metų. Kiekvieną kartą ten atėjęs, išklausydavau įvairias pasakas apie nesėkmes, apgavikus, nesąžiningus žmones, kartais gaudavau nedidelę sumelę iš savo skolos, taip pat pažadą, kad kitą kartą tai jau tikrai bus pilnai atsiskaityta, ir išeidavau. Įpratau ten lankytis gan dažnai, kartais atnešdavau vaikams saldainių, kartais butelį degtinės, kurį kartu su šeima išgerdavom, žodžiu, buvau kantrus ir humaniškas skolų išmušinėtojas.
 
Bet labiausiai mane traukė vaikščioti ten Edita, kurią pamačiau jau per antrą savo kelionę į dugną, taip bent aš įsivaizdavau tos šeimos gyvenimą. Editą pastebėjau kitapus gatvės esančio panašaus medinuko prieangyje, ji ten rūkė su vyruku, ilgais plaukais, apskritais lenoniškais akinukais, ne pirmo švarumo džinsais. Tuo metu dažnai matydavau juos kartu tai Laisvės alėjoje, tai apsilankančius teatre. Mes, teatro darbuotojai, tokius lankytojus ironiškai vadindavome prie meno,nes jų išvaizda smarkiai skirdavosi nuo publikos, kuri į teatrą ėjo kaip į šventovę. Šitie gi, gal afišuodamiesi esą lygūs su šventove, nesiteikė savo aprangai skirti ypatingo dėmesio ir atvykdavo džinsuoti, su sportbačiais, margais megztiniais, kartais administratorius dėl to jų neįleisdavo, bet jie būdavo atkaklūs ir kažkaip vis tiek ten pakliūdavo.
 
Taigi, įtariau, kad tai jos gyvenimo palydovas, koks nors nepripažintas poetas ar šiaip genijus. Buvo apmaudu, kad tokia mergina yra dulkinama kažkokio riebaluotais plaukais padugnės, gyvenančio Kauno dugne. Dažnai ją mačiau tame prieangyje, netgi prie vaikiško vežimėlio, reiškia jis tikrai jai padarė kažką nešvankaus. Buvo apmaudu. Ir žiauriai pavydu. Bet mes niekada nepersimetėme nei žodeliu, netgi niekada nelinktelėdavome pasisveikinimui, nors abu vienas kitą puikiai žinojome.
 
Po daugelio metų, gal praėjo dešimtmetis, aš tapau Anoniminių Alkoholikų draugijos nariu ir po pusmečio buvau nemaloniai nustebintas, kai į mūsų bendriją atsibeldė naujokė Edita. Ta pati iš Paryžiaus, kuris randasi Žaliakalnio dugne. Nuo tada mes pradėjome sveikintis, nes bendrijoje taip įprasta, kad visi su visais sveikinasi, trumpai persimeta vienu kitu žodeliu. Susirinkimuose ji nekalbėdavo, tad sužinoti jos ligos istoriją man nepavyko, bet palaipsniui vis dažniau kažką bendro, nereikšmingo pasakydavome vienas kitam per pertraukas arba rūkymo metu. Na, tipo: tau padaryti kavos, galiu po susirinkimo pavežti, ne, ačiū, aš gyvenu čia pat netoliese ir panašiai.
 
O po pusmečio susidūriau su ja kaktomuša Laisvės alėjoje ir bent jau nepritrrūkau drąsos pakviesti išgerti kavos. Ir štai mes sėdime Pizza Jazz, aš mėgaujuosi galimybe grožėtis vis dar nuostabiu jos veidu, mes kalbame apie bet ką, tik neliečiame vaikystės temos (o taip knieti sužinoti, ar ji irgi nors truputį domėjosi manimi), kai ji praneša, kad išvyksta visam laikui į Ameriką pas seseris, kurios ten jau prieš kažkiek laiko susikūrė gerbūvį. Išvyksta su dukrele, niekas jos čia neriša, aš susiprantu nesiteirauti apie tą hipį riebaluotais plaukais – ir taip aišku, atėjusi padavėja tuo tarpu dievagojasi, kad neturi grąžos iš mano šimto litų kupiūros, gal aš turiu smulkių banknotų, tikrai neturiu, galvoje viskas susimaišė (tai galvojo ji kada nors apie mane, ar ne?), tada Edita užmoka už kavą, man žiauriai nesmagu, jog jau niekada negrąžinsiu kelių litų tai nuostabiai prancūziškai panelei, ir tas nesmagumas mane taip sukausto, kad aš net nesumoju pirmą ir paskutinį kartą gyvenime atsisveikindamas ją pabučiuoti. 
 
Po daug metų  anuometinio darbo reikalais kartais susitikdavau su tuo garsistu, buvusiu  aprengėjos sugyventiniu, mūsų keliai kartais persikirsdavo. Jis man papasakojo, kad dabar radikaliai pakeitė gyvenseną, susikūrė šeimą, o ta miela moteris pateko į kalėjimą dėl kažkelinto savo gyvenimo draugo nužudymo. Mintyse pagalvojau, o juk auka galėjai tapti ir tu, labai jau impulsyvi buvo ta persona. Beje. Ir tada dar vaikščiodamas į kalną spėjau, kad tą skolą iš paskutiniųjų  atidavinėjo man būtent  šis susipainiojęs vyrukas, tikrai ne jinai stengėsi ištaisyti likimo klaidas. Nejaučiu jam jokios nuoskaudos ir esu dėkingas. Sėkmės tau, Mindaugai.
                                                        
 
                                               Mama
 
Ji atsiranda Kaune dar esant Smetonos režimui. Nedidukė mergiūkštė iš Pilviškių kaimo. Jos vyresnė sesuo, nutekėjusi pas kriaučių į miestą, informuoja, kad čia labai trūksta tarnaičių, todėl Ji gales lengvai įsikurti, dirbti ir nebūti našta kaime likusiai našle motinai.
 
Kaunas merginą pakeri savo dydžiu ir grožiu, niekuomet toliau Vilkaviškio nebuvo nuvykusi. Prezidento rūmai, karinė sargyba prie  jų, raita policija, Laisvės alėja, akinanti savo parduotuvių vitrinomis, kavinės su lauke išstatytais staliukais, o prie jų puošniausios miesto ponios ir ūsuoti orūs ponai, taip pat šelmiškai nusiteikę studentai, neleidžiantys ramiai praeiti jokiai panelei, daug muzikos, juoko, tramvajaus keliamas triukšmas, visa tai kaimietei išrodo kaip kažkokia tik kine regėta šalis, gal Amerika.
 
Pas seserį pabūna tik kelias dienas, laimei greitai randa tarnaitės vietą, nes sesers vyras, įtaria, norėtų ją užsiversti ant siuvimo stalo, toks gašlus ir kartu šykštus tas tipas, kiekvieną dieną primenantis, kad už viską reikia mokėti. Su apmaudu ją paleidžia, pridurdamas, kad greitai ji pati atbėgs ieškoti pas jį prieglobsčio. Ji pasižada daugiau niekada  nekelti ten kojos. Pažadą ištęsi.
 
Darbas geroje šeimoje pačiame miesto centre, apgyvendinama palėpėje virš buto, todėl visada šeimininkams po ranka.  Bet po kelių mėnesių užeina bolševikai ir ponų valdymas baigiasi. Dabar visi lygūs. Ją skubiai atleidžia, bet dar suteikia galimybę  kurį laiką pagyventi palėpėje. Buvęs ponas, dabar draugas yra aukšto rango pašto tarnautojas, todėl pasiūlo merginai darbą pašte. Ji mielai sutinka ir netrukus gauna kambarį pašto darbuotojų bendrabutyje.
 
Pagaliau Ji laisva ir nepriklausoma. Sutiktas mieste šušeras griežia dantimis ir vis kartoja: kada nors tu dar atbėgsi pas mane pagalbos prašyti.
 
Po metų ateina vokiečiai. Gyvenimas iš pažiūros nelabai pasikeičia: čia buvo atgrasūs rusai, juos pakeičia išlyginti ir išoriškai tvarkingi vokiečiai.
 
Bet atsiranda vietiniai įžūlūs tipai baltais raiščiais ant rankovių. Jie agresyvūs ir reiklūs. Miestiečiai vengia turėti su jais reikalų. Už tai vokiečiai patenkinti jų entuziastinga pagalba. Vienas jų toks Juozas labai įsižiūri į merginą iš Pilviškio. Priešintis gana sunku ir neperspektyvu. Ji patiki pažadu vesti ir galiausiai po kurio laiko pagimdo dukterį. Tada paaiškėja, kad jis jau vedęs.
 
Karas vokiečiams nelabai sekasi, jiems trūksta darbo rankų Vokietijos fabrikuose, todėl vietinį jaunimą išsiveža darbams. Tinka ir moterys, jos gali praversti žemės ūkio darbuose, Darbas išlaisvina – taip teigia propaganda, ir Ji vietinių pagalbininkų su baltais raiščiais dėka taip pat atsiduria sąrašuose. Greičiausiai tokiu būdu Juozas tikisi atsikratyti merginos su nepageidaujamu kūdikiu.
 
Čekoslovakija. Vokietijos ji taip ir nepasiekia. Frontas nepaliaujamai artinasi ir daugelis išvežtųjų darbams jau rūpinasi kaip patekti į Vakarų zoną, iš kurios nebus grąžinti į Tarybų Sąjungą. Vienas karininkas pasiūlo ir jai su kūdikiu ant rankų persikelti į tolimesnę darbo stovyklą, bet Ji prašo paimti ir jos draugę, su kuria susidraugavo, kartu. Atsakymas – nein.
 
Šlovingoji Raudonoji armija galų gale grąžina išvežtuosius į mylimą dailiai vėl okupuotą Lietuvos socialistinę respubliką. Ji grįžta ne viena. Po krūtine nešiojasi vokiečio karininko dovaną atminimui dar vieną dukrelę, kuri gims jau paskutinį karo pavasarį. O kol kas grįžta į darbą pašte. Bendrabučio kambarėlis taip pat niekieno neužimtas. Humaniška tarybinė administracija.
 
Baltaraištis Juozas nepasiryžta laiku pabėgti, kol dar buvo galima, ir vokiečiai nepasiūlo jam tokios vakansijos, viskas vystosi per greitai, kad galėtum visais pasirūpinti, frontas artėja ne dienom, o valandom, negali jų kaltinti, be to, čia yra jo šeima, žmona laukiasi kažkelinto vaiko, Juozas galvoja gal praslys, gal niekas nesužinos, juk tiek žmonių aplinkui, kur ten visus atsiminsi, nusiplėšia nuo rankovės išdavikišką raištį ir atsiduoda gailestingajam likimui. Likimas iš tiesų jam gailestingas, kažkas jį atpažįsta, įskundžia, bet  ypatingų kalčių prikergti nepavyksta, tad gauna viso labo tik dešimt metų kalėjimo.
 
Grįžta į Lietuvą po Chruščiovo politinių kalinių amnestijos, suprask, Juozas politinis. Aplanko, žinoma, ir jaunąją paštininkę, nors dabar ji ir visai nebejauna, bet tai tik detalės, svarbu pats faktas, žmogus suprato savo kaltes ir nori būti suprastas bei atleistas. Ji atleidžia. Ji tokia. Todėl ir dvi dukrelės namie, viena Juozo, kita vokiška. Juozas irgi dabar ganėtinai atlaidus ir dosnus. Savo šeimoje turi kelis vaikus, tai turėk dar vieną ir tu.
 
Vieną gegužės dieną  Puškino gatvės (kaip simboliška!) gimdymo namuose Ji pagimdo berniuką. Pagaliau. Sesės džiaugiasi – broliukas. Broliukas tik gimęs nenustoja rėkti (toks jis bus visada), šokdina visą operacinę, tarp padrikų garsų vienu metu labai aiškiai išrėkia:
                                                    mama, aš būsiu Svoločius!