Čežėjimas nutilo po miglos tyla –
Tarytum gyvastis, pailsusi nuo savo šėlo.
Lyg ji pavargo nešti dyvinas spalvas,
Jai pilkas rūbas pasidarė mielas,
Nes susirietę lūkesčiai ankštybėj pumpurų
Nektaro pliūpsnius ruošiasi sapnuoti.
O kur jausmai? Tarp dūmų ir garų.
O kurgi mes? Tarp kritusių po kojom.
Tarp tų, kur meldžiasi, suklupę pakelėj,
Sparnus išmėtę po plunksnelę margą.
Lyg mes pamiršome, kaip dovanot, mylėt,
Lyg mes išsižadame patys įprastinio vardo.
Dabar retai išsprūsta prašymas atleist,
Kai dengia sraunumą tirštėt pradėjęs ižas.
Sakyk, ar skauda krintant nusileist?
Juk į viršūnę niekas nebegrįžo.