Dar nepabėk, naktie,
dar pastovėk prie mano vartų,
lai mėnesiena visą ilgesį sugers
Ir viską, kas man per dienas apkarto,
O ašaras lai į žvaigždes paves.

Dar pasėdėsiu, parymosiu,
Vėsiais, drėgnais delnais
sau minkštą patalą paklosiu,
Tegul tada nauja diena ateis.

Nubudus rytmetį ankstyvą
Atversiu savo langines,
Lai saulėje širdis sušyla,
Ir mintys mezga svajones...