Eini per pažliugusią žemę
ir geltonų lapų paklotę mini,
juodi debesys dangų remia,
darganotas ruduo – jame gyveni.
Praeityje šiltos vasaros dienos,
medžių lapuose vėjo šlamesys,
dabar aplanko mintys liūdnos –
šalia niūraus miesto gaudesys.
Vėjas, rudens lapai ir lietus
tarsi pūga žiemos laike,
liūdesyje lydi bėgančius metus –
tu lieki laiko nužymėtame taške...
Neguodžia laikinas gyvenimas,
kuris kaskart trumpės ir nyks,
žingsniai sustos ties nubrėžta riba,
saulės spinduliai trumpam pradings –
dabartyj pasitiko vis ilgėjanti tamsa.

2021 m.