Dangų margina tolimos žvaigždės,
Šviečia žvakės rudens kapuos.
Čia atgulusiems, kelias baigias.
Čia atėjus, laikas sustos.

Tyliai glosto seni atminimai,
Virpa saulės šviesa plaukuos.
Tik už rankos sielvartas ima,
Veda ten, kur žvaigždės guos…

Sielai gros gintarinės stygos,
Medžių šakos žvelgs vandenin.
Ar tikrai tas laikas gydo?
Ar tik moko tikėt savim?…

Ar tik moko kasdien prarasti
Įkvėpimą, žodį, paukščius?..
Ir po oda įstumia rakštį,
Kur lėtai pūliuodama pus…