Vėjas atnešė lapkričio laiškus,
Koks laikinas auksas ir varis,
Kiek trapi ši būtis
Ir gili vertikalė jausmų,
Kaip kankinsimės mes,
Savo kiautuos ankštuos užsidarę,
Kai užmiršim prasmes
Tos traukos,
Kur pavirto džiaugsmu,
Kuri degė darbuos,
Kuri kvietė, maitino ir glaudė,
Nes ji šildė savim,
Nes ji šaukė prabusti ir skrist,
Mokė dovana būt,
Mokė priešą atskirti nuo draugo,
Kaip tirpdyti ledus
Ir delnais žarijas kaip žarstyt.
Ar skaitei?
Aš skaičiau.
Tie laiškai, kiek paplaukioję,
Grimzta.
Pamaniau – sapnavau
Ar miražą migloj pamačiau?
Bet kodėl su žinia
Šitaip rytmetį keltis nelinksma?
Gal dėl to, kad žinau,
Jog tai lapkritis mano.
Ar jau?..