Kol baltas paukštis iš dangaus
Mums siunčia savo giesmę žinią,
Ir tau, ir man jinai skirta – 
Visiems, kurie tikriausiai žino,
Bet netiki, kad tai tiesa,
Iš sapno to pabust nenori...
Tik jaučia, kaip balta migla
Atlydi tarsi maldą žodį,
Eilutę, posmą ar natas...
Ir viltį, kad dar susitiksim.
Gal tu, gal aš, o gal kažkas
Rikiuoja laiką – dienos tiksi,
Nutolsta, dingsta praeity,
Į klampią nežinią panyra...
Bet baltas paukštis iš dangaus 
Suardo nepatogią tylą –
Užgieda vėl ir tau, ir man –
Visiems, kurie to kantriai laukia.
Ir lūpose, ir širdyse
Giesmė ta aidu atsišaukia,
Užgniaužia gomurį jausmais,
Baltom vilties lelijom skleidžias,
Palaimina nuo debesies,
Ir man, ir jums – visiems atleidžia...