Prašau atleist,
kad noriu apkabinti visą,
kad pusės negana,
kad noriu labas tau ištart kas rytą
Ir jaust šalia, kai baigiasi diena.
Prašau suprast,
laukimo dienos ilgos,
o apsigobusi skara
nebegaliu sušilti...
Minčių sraute pradingusi,
nesuprantu, kur melas,
kur tiesa.
Atleisk, nebežinau,
ar negali, o gal nenori
dalintis duona ir druska.
Kaip viesulas skubi ir nesustoji,
Ir taip kaskart, 
ir šitaip visada.
Prašau, atleisk,
kad noriu apkabinti visą,
kad pusės negana,
kad noriu labas tau ištart kas rytą
ir jaust šalia, kai baigiasi diena.