Gyvenimas pradingo tolstančiais keliais,
Akiratyje beliko horizontas miglotas, blankus,
Pasislėpus lig išgąsdintas žvėrelis – žvelgi bailiai –
Gal pasiklydai ar pamiršai išvaikščiotus takus?..

Net žemės lopinėliai, kuriais žengi tarsi svetimi,
Kurie tavajai bučiai savi – apgailėtinai svarbūs,
Pragarmė dūriais perveria vis skaudžiau – kenti:
Niekas nepaguos, nesuteiks jėgų – dėsniai apmaudūs...

Ir likimas šaiposi iš būties, apkerpėjusių minčių –
Nematomu šešėliu slankioja aplinkui, erdvėje –
Nepamiršk, jog jis dovanoja visiems esybę orią,
Deja, laikas be gailesčio viską sunaikina kelyje.

2021 m.