Aš stovėjau ant kėdės, pastatytos mokyklos aktų salėje, priešais visus mokinius, sėdinčius eilėmis sustatytose kėdėse. Šone prie stalo sėdėjo mokytojai, stovėjo direktorius. Jaučiausi tikrai išskirtinis. Esu drovus, ir tokia situacija šiaip jau būtų sunkus išbandymas, bet dabar, net pačiam keista, man buvo visai smagu. Nesijaučiau atsakingas už tai, kad atsidūriau šioje padėtyje.
 Mūsų mokyklos direktorius buvo jaunas idėjinis komunistas. Ką tik baigęs pedagoginį institutą, rusų kalbos ir literatūros specialybę, trumpai pabuvęs mūsų klasės auklėtoju ir greitai paaukštintas. Jau jo tėvas buvo komunistas. Pogrindininkas tarpukaryje. Save vadino palėpininku ir nesistengė per daug slėpti, kad gaudavo atlygį už raudonos vėliavos iškėlimą, atsišaukimų platinimą. Sūnus, kuris dabar liepė man lipti ant kėdės, prieš tai popierium ją užtiesęs, turėjo nedažnai pasitaikančių duomenų tapti geru mokytoju. Kiek erzino tik tas jo idėjiškumas, rusų kultūros ir konkrečiai literatūros garbinimas. Bet jis buvo ir puikus savo dalyko žinovas, mokėjo patraukliai pateikti medžiagą, bendrauti su vaikais. Nepykau ant jo – jis man patiko.
 Šiuo atveju ir aš atrodžiau sau ne bet kas, nes žinojau tai, apie ką direktorius prastai nutuokė. Negalėjau imtis jam aiškinti ir manydamas, kad galėtų suprasti pats, jaučiau dėl to tam tikrą nesmagumą.  Apžvelgęs priešais sėdinčių mokinių veidus, mačiau pašaipą, bet nemažai ir supratimo, palaikymo. Čia mokėsi miestelio ir jo apylinkių vaikai. Kartais jautėsi geroki skirtumai tarp jų. Bent jau vienas buvo ryškus – miestelio vaikai bet kokiu oru iki mokyklos ateidavo gana švariais batais. Kai kas negalėjo įsivaizduoti kitaip, tame tarpe ir direktorius, miestelio gyventojas.
 Mano batai buvo kerziniai aulinukai. Tada buvo tokių parduotuvėse, bet avėjo jais daugiausia kaimų gyventojai. Na, dar su tokiais vaikščiodavo kareiviai. Nuo pat ankstyvos vaikystės, kiek siekia mano atmintis, jie buvo įprasti mūsų ir kaimynų namuose, nes tada dar buvo mūvimos ir galife (bridž) kelnės, pritaikytos tokiems arba chrominiams auliniams batams. Taigi aš su kerzinukais jaučiausi visiškai gerai, tuo labiau, kad apie tris kilometrus iki mokyklos reikėjo rudenį ir pavasarį bristi labai pažliugusiais keliais. Buvo geresnis kelias aplinkui, bet ten galėjo prisidėti dar kelių kilometrų atstumas, ir mums, vaikams, net į galvą nešaudavo juo plumpinti. Kai tik būdavo galima, mes tą kelią dar trumpindavome eidami per pelkėtas, liulančias pievas upelių santakoje, bet dažnai tais metų laikais čia tiesiog neįmanoma buvo prabristi.
 Taigi klampodavom keliu, kuris šleivojo vieno upelio slėniu išvažinėtas traktorių, sunkvežimių. Nuskęsti jame mums negrėsė pavojus, bet purvo marmalynė ten buvo velnioniška. Kiekvieną drėgnąjį sezoną žmonės ieškodavo būdų, kaip švaresniems nukakti į miestelį, taikydami pakraščiukais pasimesti kokių žabų, lentgalių, plytų, žodžiu, ką nutverdami. Prieš miestelio pirmuosius namus ir grindinį, batus plaudavo upelyje ar kokioje baloje. Daugeliui iš mūsų –  vaikų – tokios procedūros nebuvo priimtinos.
 Gana anksti subrendę jausti atsakomybę už savo veiksmus, pripratinti nuo mažens prie darbų, gyvulių priežiūros, kai nuo tavęs priklauso niekuo nekalti padarai, kenčiantys laiku nepašerti ar nepagirdyti, čia mes lyg ir nusimesdavome nuo savęs atsakomybę. Ne mes sumanėm, kad toli reikia eiti į mokyklą, nepaisė mūsų suaugusieji, tą kelią išmaurodami sunkvežimiais. Nei dėl vieno, nei dėl kito mes nesiskundėme ir smagiai taškėm purvą kelyje pirmyn ir atgal. Atgal kiek mažiau, nes galėjai gauti į kuprą už labai supurvintus drabužius. Namie mat nenustebinsi, kad kelias blogas ir juo neįmanoma praeiti švaresniam – čia purvas nėra kažkokia nežinoma stichija – jo visur pilna. Pašiurpinti miestelio vaikus ir mokytojus mums visai patiko. Jiems taip išsidergti reikėtų dar paieškoti kur, o mes jausdavomės kiek išskirtiniai, įveikdami tokias kliūtis, ir tai turėdavo matytis.
 Auliniai batai turi tokią savybę – net jeigu ir negiliai brendi purvu, vidine aulų puse, jiems besitrinant, nešvarumas kyla aukštyn. Į aulus sukištos platokos kelnės apdrimba juos ir vidinėje pusėje greitai apsivelia žemėmis. Tą rytą į mokyklą buvo keliauta su smagia kompanija, kurioje ėjo ir keletas mergaičių, labai saugančių savo apdarus. Berniukams tai sukėlė tuo didesnį norą parodyti savo skirtingumą ir elgtis atvirkščiai. Aš neatsilikau, o gal ir pasinešiau į pirmaujančius. Todėl mano apdaras atrodė gana egzotiškai, ypač šalia kai kurių miestelio švaruolių.
 Stovėjau aš ant tos kėdės ir buvau gerokai aukščiau už visus sėdinčius, tik direktorius stovėjo – buvo irgi aukščiau. Jis vis kalbėjo, rodydamas mane, kaip nesektiną pavyzdį, gal specialiai darantį gėdą mokyklai, nes visiškai jos negerbiantį. Klausiausi jo gan atlaidžiai, kaip nieko nenutuokiančio apie tikrąją padėtį ir jaučiausi gal net lygiu jam savo svarba. Toks protingas, daug žinantis šiuo atveju jis aiškiai turėjo mažesnį supratimą negu aš apie tai, ką kalbėjo.
 Dabar ir dažnai pamokų metu, stebėjau jo stiprias, ūkiškas rankas, labai baltai nušveistas, bet dėl to nepraradusias valstietiško patikimumo, ir jaučiau, kad jis artimas ir mums, kaimiečiams. Jo tėvo, paprasto, neišsilavinusio žmogelio nuopelnai sovietų valdžiai, kuriais jis taip didžiavosi, namuose, mūsų šeimoje buvo vertinami visai kitaip.
 Jaučiau pagarbą aš tada mokyklai ir mokytojams, nejaučiau priešiškumo nė direktoriui. Praėjus daugeliui metų užsilikusi nuoskriauda dėl to mano „užkėlimo“ ant kėdės negadina teigiamo įvaizdžio. Iki pat mokyklos baigimo jis buvo mūsų mokytoju ir direktoriumi, gerai atlikdamas savo darbą. Gal todėl nejaučiu jam pagiežos, nors buvau užgautas ir paskutinio mūsų susitikimo mokykloje baigties.
 Ruošiausi stoti į universitetą ir egzaminus pasistengiau išlaikyti kuo geriau, nors nebuvau stropus mokinys. Paskutinis buvo rusų kalbos egzaminas. Niekada nemėgau kalti taisyklių, ypač gramatikos, bet, anksti pradėjęs skaityti, seniai susidomėjau ir rusų autorių knygomis originalo kalba. Baigdamas mokyklą, šią kalbą jau mokėjau gerai. Ne taip jau daug kas klasėje galėjo tuo pasigirti.
 Egzamino metu jaučiausi pakankamai tvirtai, o pabaigoje sulaukiau netikėto direktoriaus klausimo: „Kas tai yra komjaunimas?“ Supratau tai kaip priekaištą dėl to, kad niekada nebuvau komjaunuoliu. Nei pionieriumi, nei spaliuku. Nors oficialus apibrėžimas buvo kitoks, aš diplomatiškai, neaštrindamas santykių pasakiau, kad tai yra politinė jaunimo organizacija. Norėjau pateisinti viską savo apolitiškumu, pasyvumu. Sekantis klausimas mane jau gerokai pribloškė: „Už ką tu nekenti sovietų valdžios?“ (Za čto ty nienavydiš sovietskuju vlastj?).
 Reikia pasakyti, kad tada, baigiant mokyklą, svarbu buvo ne tik gerai išlaikyti egzaminus. Labai svarbu sėkmingam įstojimui į pasirinktą aukštąją mokyklą buvo gauti gerą charakteristiką. Daug kam jos sugadino ateitį. Šitai žinodami mokiniai, kurie planavo tęsti mokslus aukštosiose mokyklose, o tai buvo visi mūsų klasės berniukai ir dauguma mergaičių, pabaigoje labai stengėsi nesuerzinti auklėtojų ar kitų mokytojų, kad negautų netikusios charakteristikos. Užteko, pavyzdžiui, įrašyti, kad mokiniui rekomenduojama mokytis specvidurinėje mokykloje ir įstoti į aukštąją, nepaisant pažymių, jam jau buvo sunkoka.  Blogiausias, neatšaukiamas ir neapskundžiamas buvo politinio nepatikimumo nuosprendis.
 Man gerokai pakirto kojas išgirdus tokį klausimą. Tai jau buvo kaltinimas, už kurį griežtai baudžiama.
 Prisimenu, brolis pasakojo, kad tarnaudamas armijoje jis visiškai nesimokė politužsiėmimuose ir klausinėjamas nieko neatsakinėjo, pasiteisindamas tuo, kad jam leitenantas pasakęs: „Kareiviui galva reikalinga tik tam, kad pilotę nešiotų“. Nieko neišgavus, paskutinis klausimas būdavęs: „Bet tu už sovietų valdžią?“ (No ty za sovietskuju vlastj?). Atsakius „taip“, parašydavo trejetą. Niekas nepanoro išbandyti, kas būtų atsakius „ne“. Grėsė teismas.
 Tokiu klausimu man metė kaltinimą direktorius, dinastinis komunistas, į kurio nuomonę atsižvelgtų ir labai rimtos to meto institucijos. Mokyklos baigimo metas toks, kai atrodo – dabar atsiveria prieš tave visas pasaulis, neribotos galimybės ir horizontai. Tikrai tuo metu paprastoje liaudyje beveik nebuvo ryškesnių turtinių skirtumų, galinčių sutrukdyti siekti išsilavinimo, ir kiekvienas realiai galėjo svajoti apie mokslo aukštumas, remdamasis savo sugebėjimais. Tame amžiuje ateitį regi tokiomis šviesiomis spalvomis, kad bet koks šešėlis sunkiai gali jas pritemdyti. Nespėjau ir aš to visiškai įsisąmoninti, tik pajutau kaustantį nejaukų šaltuką ir nerišliai sumurmėjau: „Ne to, čto nenavyžu...“
 Kaip nesavom kojom ėjau iš klasės sužinojęs dar, kad už egzaminą gavau trejetą (penkiabalėje sistemoje). Tai jau buvo visai neteisinga. Ir negarbinga iš direktoriaus pusės. Už tai aš ant jo niršau ir apgailestavau dėl sudarkyto gero mokytojo įvaizdžio – vieno iš nedaugelio malonesnių senų mokyklinių laikų įspūdžių aidų.
 Pamenu paskutinį mūsų susitikimą po keleto metų. Jau būdamas studentas, vasarą grįžęs į tėviškę, kažkokios šventės metu susitikau buvusį klasės draugą, su kurio ir kalbėjomės atsidrėbę prie medžio. Atrodo šventė vyko parke ir jos pradžiai suskambo sovietų himnas. Nekreipėme dėmesio, kol prie mūsų iš kažkur atsirado buvęs direktorius ir ramiai pasakė, kad skambant valstybiniam himnui privalu stovėti. Turėjo jis vis tik autoritetą. Nė pats nepajutau, kaip įvykdžiau nurodymą, nors paskui pyktelėjęs ant savęs atsainiai atsišliejau į medį, bet likau stovėti.
 Niekada negrįžau gyventi į tėviškę ir negreitai sužinojau, kad buvęs mūsų direktorius neilgai trukus išėjo iš mokyklos ir tapo rajono kompartijos trečiuoju sekretoriumi. Kažkas sakė, kad taip pasielgti jį pastūmėjo žmona. Nugirdau gandų, kad lyg pradėjo jis išgėrinėti ir kad anksti, dar gana jaunas, nepasiekęs jokių partinio veikėjo karjeros aukštumų, mirė.
  Apsilankęs tėviškėje ir klaidžiodamas po kapines, vis atrasdamas buvusių pažįstamų ir bendraamžių pavardes, jau ant akmens įrašytas į anapusinį balansą, netyčia aptikau ir buvusio direktoriaus kapą. Keista, negalėjau atgaminti atmintyje veido, bet gerai prisiminiau jo rankas, ir visai netikėtai dingtelėjo mintis apie savo batus. Ilgai vaikštinėjau, o seniai bebuvau į juos pažvelgęs. Kažin, kokie jie dabar?
 
                                                                            Jonas Vaicekauskas