Ruduo pasiuvo skroblui švarką
Iš vasaros saulužės audinių.
Auksinio ženklo tikrai vertą,
Nors be kišenių, be sagų.
 
Galbūt kad šviestų ir dėvėtų
Tarp eglių rudenį niūrių,
Nebotų darganų, nė vėjų
Iki pavasario dienų.
 
Matau iš tolo, nepraeisiu –
Paliesiu kaip kasmet ranka.
Ilgiau pabūsiu, pasidžiaugsiu
Prie veido palenkta šaka.
 
Norėčiau gauti ir įpinti
Skiautelę spindinčios šviesos
Į gimusio posmelio mintį,
Įnešti skambesį dainos.
 
Kas man ruduo, kas spalio dienos
Be skroblo, degančių klevų!
Be Nemuno, Nevėžio pievų,
Be užlietų spalvom krantų!
 
.............................................
Ėmiau, nešiausi pilną saują,
Ne medžio, draugo dovanų –
Turėt dar vieną vardą naują,
Rašyti jo, Skroblo vardu.