Negaliu sakyt, jog nežinojau,
Kad ruduo gyveniman ateis.
Atgyvenę lapai kris po kojom,
Kalbins juos poetai vakarais.
Begalybė žodžių parašyta,
Į paveikslus sutepta dažų.
O vis tiek – iš naujo rytą
Mintys atsidūsta – kaip gražu!..
Rudenio ramybė nenusakoma,
Pamažu rusenanti aistra.
Sunerimę blyksniai lapuose,
Kaustanti nakties vėsa.
Noras kartais tyliai pasislėpti
Lapuos nuo pasaulio ar savęs.
——-
Vėjas baigia obuolius nukrėsti,
Paukščiai rūkui – plunksnas mest…
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): baltoji varnelė
Sukurta: 2021-10-12 14:18:35
Gražu, tai gražu, bet (: (: (: neišrenkite paukščių, sušals ir nepaskris,
o rūkas - skraidys ir be plunksnų.
O iš tikro, tai tikrai gražu, ne be reikalo kartais sakome - slėpkis po
lapais. Sėkmės!
Vartotojas (-a): Žiemgalos Bitė
Sukurta: 2021-10-12 12:37:19
Puikus eilėraštis.Ruduo, ruduo, ruduo - nepailstantis "darbininkas"
Vartotojas (-a): delioren
Sukurta: 2021-10-12 08:22:57
mintys rudeniškos, rudeniškos....
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2021-10-12 08:20:35
puiki, jausminga lyrika
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2021-10-11 17:41:32
Puikiai atsispindi rudens mozaikoje žmonių nuotaikos.