Slėpk, spali,
Savo vario spindesį rūke,
Nes tai malda už sulą išnaudotą.
Slėpk ir labai pavargusią mane,
Kai nusidėta, atgailauta, dovanota.
Nes akys žilpsta,
Nes bijau tamsos,
Nes nėr nei vieno tikro orientyro.
Nesiūlyk vario, miglomis apklok –
Geriu ne sulą – vakarykštę girą.
Nes kiek apspangusi žila sena galva
Ir nesugrįžta išdainuoti žodžiai,
Nes supratau,
Kokia skalsi sula –
Net vienas lašas ašaros paguodžia.
Susemki žvilgesį ir savo varinius,
Auksinę smulkmę, kur po kojom gula
Aš sapnuose taip gundančiai jaučiu
Savy beplūstančią kadais turėtą sulą.