Prieš 51-erius, spalio mėnesį, lituanistika ir visa Lietuvos akademinė bendruomenė neteko garbaus legenda tapusio kalbininko Jono Kazlausko. Jo kūnas buvo rastas Neryje. Žūties aplinkybės iki šiol lieka po paslapties skraiste. Jonas Kazlauskas buvo labai gabus, darbštus ir daug nuveikęs įvairiose kalbotyros srityse mokslininkas. Vilniaus universitetą baigė 1954 m., 1957-70 jame dėstė, 1968 m. jis apsigynė filologijos daktaro disertaciją, 1969 m. tapo profesoriumi, 1962-64 m. istorijos ir filologijos fakulteto prodekanu, 1968-70 m. dekanu. 1965-70 m. dirbo tęstinio leidinio Baltistica atsakinguoju redaktoriumi. Bene pats didžiausias ir svarbiausias jo darbas - Lietuvių kalbos istorinė gramatika, parašyta 1968 m. Ją parašė remdamasis vidiniais lietuvių, latvių ir prūsų kalbų duomenimis, taikydamas vidinės rekonstrukcijos metodą. Kalbininkas bandė atkurti ankstesnius lietuvių kalbos ir kitų baltų kalbų istorijos etapus. Remdamasis diachroninės fonologijos metodais naujai aiškino lietuvių kalbos tarmių sistemos  raidą, priegaidžių istoriją, Ferdinando de Sosiūro dėsnio veikimą, akūtinių galūnių trumpėjimą.Jonas Kazlauskas yra taip pat nusipelnęs akcentologijos, fonetikos, fonologijos, morfologijos baruose.

Parengta pagal LTE - Lietuviškąją tarybinę enciklopediją.